Rusijos propaganda mėgsta peikti „prakeiktą praeito amžiaus dešimtą dešimtmetį“, kai šalyje buvo sunki kriminogeninė situacija ir įvairiausio plauko banditai tapdavo naujojo gyvenimo šeimininkais. Panašų sunkų periodą po Sovietų Sąjungos žlugimo vienaip ar kitaip išgyveno visos posovietinės šalys.
Yra dar vienas aspektas – Rusijos propaganda mėgsta akcentuoti, jog tuo metu šaliai vadovavo liberalios jėgos, kurios nesugebėjo suvaldyti situacijos valstybėje ir tik kruopštus „valdžios vertikalės“ kūrimo darbas su Vladimiru Putinu priešakyje padėjo Rusijai išbristi iš tų sunkių laikų arba, kitaip sakant, „pakilti nuo kelių“ (vienas mėgstamiausių propagandos štampų). Tačiau, kaip ten bebūtų, vieną bruožą naujieji Rusijos laikai paveldėjo iš „prakeikto dešimto dešimtmečio“ – užsakomųjų nužudymų nesumažėjo. Kitas svarbus aspektas – jeigu anksčiau nemažai tokio pobūdžio nužudymų turėjo grynai kriminalinius požymius (skirtingų nusikalstamų grupuočių tarpusavio sąskaitų suvedinėjimas), tai dabar dauguma šių nusikaltimų turi akivaizdų politinį atspalvį.
Jau įprasta, kad kulka tampa „paskutiniu argumentu“. Praeita savaitė buvo pažymėta Rusijoje dar vienu nužudymu, apie kurį, kaip galima numanyti, bus kalbama dar ilgai. Vidury baltos dienos Maskvos centre buvo nušautas garsus advokatas ir žmogaus teisių gynėjas Stanislavas Markelovas. Kartu su juo buvusi „Novaja gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburova bandė sulaikyti žudiką, bet irgi buvo sunkiai sužeista ir vėliau mirė ligoninėje. Visos pastangos greitai išaiškinti šį nusikaltimą jokių rezultatų nedavė. Iš kitos pusės, gal ir nebuvo pernelyg stengtasi, nes nužudytieji buvo Rusijos opozicinių jėgų veikėjai. Tokio pobūdžio nusikaltimai Rusijoje beveik neišaiškinami. Dažniausiai taip atsitinka dėl tos priežasties, jog nusikaltimo siūlas galėtų atvesti tyrėjus į aukštos valdžios arba tų pačių jėgos struktūrų atstovų kabinėtus. Šito ir panašių užsakomųjų pasikėsinimų aukos pirmiausiai kėlė rūpestį būtent valdžiai arba su ja suaugusioms kriminalinėms struktūroms.
Visi, kas pažinojo Stanislavą Markelovą, tvirtina, kad tai buvo drąsus žmogus. Iš esmės, kitaip ir negalėjo būti, nes jis labai dažnai – ir kaip žmogaus teisių gynėjas, ir kaip advokatas – kovodavo su sistema ir neretai laimėdavo. S. Markelovas savo laiku buvo nužudytosios žurnalistės Anos Politkovskajos ir vis dar po pasikėsinimo sunkios būklės ligoninėje gulinčio žurnalisto Michailo Beketovo advokatas. Jis taip pat nuo 2001 metų aktyviai dirbo Čečėnijos respublikoje, gynė vietinius gyventojus nuo valdžios savivalės. Jo pastangomis už grotų atsidūrė pulkininkas Jurijus Budanovas, kuris per antrąjį Čečėnijos karą pagrobė, numanomai išprievartavo (šio epizodo teisme įrodyti nepavyko) ir nužudė 17-metę čečėnę. Beje, S. Markelovas buvo nužudytas kaip tik tuo metu, kai ėjo iš spaudos konferencijos, kur pareiškė, kad apskųs J. Budanovo paleidimą iš kalėjimo ankščiau laiko.
A. Baburova tapo atsitiktine pasikėsinimo auka, tačiau gana simboliška, jog ji rašė tam pačiam „Novaja gazeta“ laikraščiui, kuriame dirbo ir A. Politkovskaja.
Tyrėjai neabejoja, kad nusikaltimas susijęs su profesine S. Markelovo veikla, tačiau vargu ar tai palengvins tyrimą. Kaip teigia advokato draugai, jis sulaukdavo grasinimų nuolatos ir jau nelabai kreipė į tai dėmesį. Tarp potencialių S. Markelovo priešų buvo ir Čečėnijos karo veteranai, ir fašistuojantis jaunimas, ir dar daug kas. Tarp tų, kuriems jis trukdė, galima įvardinti ir rimtus valdžios sistemos elementus, tokius, kaip, pavyzdžiui, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (KGB palikuonė).
Kėsintasi į S. Markelovą buvo ir anksčiau. Galima pacituoti įrašą iš A. Politkovskajos „Rusijos dienoraščio“. 2004 metų balandžio 14 dieną ji rašė: „Maskvos metro vidurnaktį penki jaunuoliai užpuolė teisininką Stanislavą Markelovą ir šaukdami: „Prisikalbėjai!“ arba: „Tai tau už aną reikalą!“ sumušė, pavogė dokumentus, teisininko pažymėjimą, bet nelietė vertingų daiktų. <...> Milicija atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl Markelovo užpuolimo. Taip ir neaišku, kas jį sumušė ir kieno įsakymu tai buvo padaryta“ [Politkovskaja, Ana. Rusijos dienoraštis, K. 2007, p. 136].
Galima konstatuoti, kad nužudžius S. Markelovą, Rusija neteko dar vieno iškilaus žmogaus, nebijojusio ne tik pasisakyti už žmogaus teises, bet ir kovoti už jas teisme, siekti teisingumo. Tai pirmiausia paprastų šalies žmonių, niekaip neapsaugotų nuo galimos režimo savivalės, netektis. Ir ji yra milžiniška, ypač žinant, jog šiandieninėje Rusijoje žmogaus teisių tikrai menkai paisoma ir jos vos ginamos – iš esmės dėl to, jog ši vertybė nesutampa su ideologinėmis valdančiojo režimo nuostatomis.
Viktor Denisenko
