Pagrindiniai įvykiai:
- Vasario 20: masinių neramumų Kijevo centre kulminacija.
- Vasario 22: Viktoras Janukovyčius sprunka iš Ukrainos.
- Vasario 27: Kryme pasirodo (Rusijos) kareiviai be atpažinimo ženklų
- Kovo 1: Rusijos Federacijų Taryba suteikė Vladimirui Putinui teisę panaudoti kariuomenę Ukrainos teritorijoje „Rusijos Federacijos piliečių ir mūsų tautiečių gynybos tikslais“.
- Kovo 11: Krymo autonomijos parlamentas priėmė deklaraciją dėl nepriklausomybės
- Kovo 16: referendumas dėl Krymo statuso
- Kovo 18: Vladimiras Putinas pasirašo įsaką dėl Krymo nepriklausomybės pripažinimo ir sutartį dėl Krymo priėmimo į Rusijos Federaciją.
Prieš du metus Krymas buvo prijungtas prie Rusijos. Vakaruose tai vienareikšmiškai pavadino neteisėta aneksija, tačiau pačioje Rusijoje gyventojus sugebėta gana aiškiai įtikinti.
Helsinkio universiteto atstovai, tarptautinės teisės profesorius Lauri Hannikainenas ir doktorantas Tero Lundstedtas savo dar nepublikuotame moksliniame straipsnyje išrinko pagrindines Rusijos naudojamas teisines sąvokas ir įrodo, kodėl jos neišlaiko kritikos.
Anot ekspertų, Rusija pateikė penkis pagrindinius argumentus, anot kurių kišimasis į situaciją Ukrainoje buvo ne tik pateisinamas, tačiau net ir būtinas.
„Kosovui galima, o Krymui ne?“
Vienas iš pagrindinių Rusijos argumentų – istorija, nutikusi buvusios Jugoslavijos teritorijoje, konkrečiai, – Kosovas. Kosovo albanai po ilgų derybų ir NATO įsikišimo įgavo nepriklausomybę nuo Serbijos. Tačiau, situacija Balkanuose ženkliai skiriasi nuo Krymo.
Anot JT duomenų, 1998-1999 metais situacija Kosove tapo pavojinga albanams. Norėdami išvengti katastrofos dešimt NATO narių norėjo pradėti karo veiksmus siekiant iš regiono išvaryti serbų kariuomenę. Rusija pasinaudojo savo veto teise, ir JT Saugumo Taryba negalėjo duoti leidimo kariniam įsikišimui. Todėl NATO įsiveržimas laikomas neteisėtu, tačiau, iš kitos pusės, didžioji dalis pasaulinės bendruomenės laikė, kad į situaciją yra būtina įsikišti.
Po sėkmingos intervencijos provincijai paskyrė laikiną JT vadovavimą. Per tą laiką Kosovo albanai ir serbai turėjo surasti tarpusavio supratimo taškus dėl Kosovo statuso. Per beveik devynis metus trukusį JT valdymą visi įmanomi derybų būdai rezultatų nedavė. Todėl organizacijos atstovas 2007 metais pasiūlė Saugumo Tarybai planą, pagal kurį Kosovas palaipsniui skelbtų nepriklausomybę, prižiūrint JT organizacijai.
Rusija tuomet atmetė šį siūlymą, ir pareikalavo tęsti derybas. Ir tik po to, kai ir šios derybos žlugo, Kosovas pasiskelbė nepriklausomybę.
Iškart po to Rusija pareiškė, kad Kosovas taps pavojingu precedentu, kuris turės sunkiai nuspėjamų pasekmių, visų pirma buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, pažymi ekspertai.
Pagrindinis skirtumas tarp Kosovo ir Krymo yra tas, kad derybos dėl Kosovo ateities užtruko daugiau nei 8 metus, Kosovo albanai buvo iš tiesų atsidūrę grėsmingoje situacijoje ir daugelis Saugumo Tarybos šalių manė, kad situacija reikalauja įsikišimo. „Kosove tai užtruko beveik 9 metus, o Kryme – mažiau nei dvi savaites. Ar jaučiate skirtumą?“ – klausia L. Hannikainenas.
Maža to, pažymi L. Hannikainenas, krizės Ukrainoje metu Rusija aktyviai kišosi į situaciją Kryme ir padėjo prorusiškiems veikėjams ateiti į valdžią. Referendumas ekstremaliomis sąlygomis buvo surengtos vos per dvi savaites, o rusakalbiai nebuvo atsidūrę realiame pavojuje.
Referendumas: nebuvo status quo varianto
Po to, kai rusų statytinis Sergejus Aksenovas labai abejotinomis aplinkybėmis tapo Krymo premjeru, jis pradėjo greitai organizuoti referendumą dėl pusiasalio statuso. Įdomus istorinis faktas: prieš tai vykusiuose vietos savivaldos rinkimuose 2010 metais S. Aksenovas gavo vos 4 proc. balsų.
„Be neteisėto karinių pajėgų panaudojimo S. Aksenovas niekada nebūtų sugebėjęs pretenduoti į šį postą“, – teigia Tero Lundstedtas.
Abu ekspertai tvirtina, kad 2014 kovo 16 referendume, kai Krymo gyventojams buvo siūlomi du variantai: inkorporuotis į Rusijos sudėtį arba atstatyti 1992-ųjų konstituciją, kurioje buvo numatyta teisė į vienašališką nepriklausomybės paskelbimą. Varianto pasilikti Ukrainos sudėtyje išlaikant tuometinį autonomijos statusą paprasčiausiai nebuvo.
Daugelio ekspertų nuomone, abu pasiūlyti variantai vienodai reiškė tą patį prisijungimo prie Rusijos Federacijos variantą. Be to, rinkimuose nedalyvavo tarptautiniai, nepriklausomi stebėtojai.
„Referendumą sudarė vieni trūkumai. Per dvi savaites neįmanoma surengti pilnaverčių rinkimų ir pravesti visuomeninę diskusiją. Maža to, ten dar buvo dislokuota svetimos šalies kariuomenė, – pažymi L. Hannikainenas. – Mes neneigiam, kad tikrųjų rinkimų rezultatas galėjo būti tas, kad dauguma žmonių balsuotų už nepriklausomybę, tačiau šis referendumas niekuo neįpareigojo. Ukrainos valdžia taip ir padarė – nepripažino jo rezultatų.“
Net jeigu balsavimas ir būtų legitimus. Krymas neturėjo teisės savavališkai atsiskirti nuo Ukrainos, pažymi tyrėjai. Anot tarptautinės teisės, Ukrainos pagrindinės valdžios institucijos pirma turėtų pripažinti nepriklausomybę. Labiausiai tikėtina, kad būtų prasidėjęs dialogas dėl autonomijos statuso atnaujinimo.
L. Hannikainenas taip pat abejoja dėl to, ar Krymo gyventojus galima būtų vadinti vieninga tauta. „Tai gana sunku pagrįsti, tačiau, aišku, nėra neįmanoma. Kryme – ne tik rusai. Jeigu pagalvotume apie vietos gyventojus, tai būtų totoriai. Dar ten gyvena daug ukrainiečių.
„Grėsmė Rusijos piliečiams“
Dar vienas aktyviai naudotas argumentas – pavojus Kryme gyvenusiems rusams. Tačiau keturios nepriklausomos žmogaus teisių apsaugos delegacijos iš Europos Tarybos, JT ir ESBO daugybę kartų vyko į Ukrainą ir pateikė išvadas, kad rusų mažumai niekas negresia. JT pažymėjo, kad rytų Ukrainoje buvo pavieniai išpuoliai prieš rusus, tačiau jie nebuvo sistemingi ir plataus masto.
„Jeigu kažkas ir atsidūrė pavojuje, tai Krymo totoriai, ir, gali būti, čigonai, tačiau ne rusai“, – tikina L. Hannikainenas.
Rusija taip pat teigė, kad Kryme yra būtina suteikti „pagalbą tautiečiams“, pažymi tyrėjai. Terminas „tautietis“ – daug platesnė sąvoka už pilietį. Mokslininkai pažymi, kad šis sprendimas neturi teisinio pagrindo, nes tarptautinė bendruomenė nesuteikia valstybei teisės ginti savo užsienyje gyvenančių etninių tautiečių karine pagalba. „Šį terminą vartoja tik Rusija“, – pažymėjo L. Hannikainenas.
„Janukovyčius ir Krymo valdžia paprašė juos apsaugoti“
Rusijos valdžia pareiškė, kad prezidentas Viktoras Janukovyčius ir Krymo Aukščiausioji Taryba paprašė Rusijos įvesti kariuomenę į Ukrainą. Anot Rusijos, prezidento nušalinimas buvo neteisėtas, ir prezidentas turėjo teisę prašyti intervencijos.
L. Hannikainenas ir Tero Lundstedtas sutinka, kad V. Janukovyčiaus nušalinimas ne visiškai atitiko konstituciją: Ukrainos Radoje tuo metu buvo 449 deputatai, iš kurių 121 susilaikė nuo balsavimo. Tam, kad parlamento sprendimas būtų teisėtas, buvo būtina, kad ¾ deputatų balsuotų „už“. 328 žmonės, kurie balsavo „už“ – tai apie 10 žmonių mažiau. Kita vertus, parlamentas balsavo vienbalsiai.
Maža to, pažymi ekspertai, perversmas buvo įvykdytas liaudies, kalba neina apie karinį perversmą. Tarptautinė teisė nedraudžia liaudžiai vykdyti valstybės perversmo, ji tik draudžia pašalinėms valstybėms organizuoti arba palaikyti perversmus kitose šalyse.
V. Janukovyčiaus veiksmais buvo nepatenkinta didelė dalis liaudies, ir kreipdamasis intervencijos į Rusiją jis negalėjo būti laikomas teisėtu prezidentu, tikina tyrėjai. Maža to, tik parlamentas, o ne prezidentas turi teisę prašyti kitos valstybės karinės pagalbos.
Regioninė Krymo valdžia išvis neturėjo jokios teisės pašalinės pagalbos. Krymas, kaip Ukrainos dalis, turėjo tik ribotą regioninę valdžią, pažymima leidinyje.
„Ukraina virto fašistine valstybe“
Anot tyrėjų, labai svarbiu argumentu taip pat tapo tai, kad demonstracijos sukėlė Ukrainoje visišką betvarkę, kuri pakirto teisinį-konstitucinį režimą ir valstybės suverenitetą. Vietoje to, anot 2014 kovo 18 V. Putino pranešimo, iškilo fašistinė valstybė, su kuria Rusijos nesieja jokios sutartys.
Šis tvirtinimas yra pernelyg netikslus, mano tyrėjai. Tai, kad valstybėje vyksta neteisėtas perversmas, – niekaip nedaro įtakos tarptautinių susitarimų vykdymų laikymuisi.
Iš pradžių Gruzija, vėliau Krymas – kuri bus kita šalis?
Praėjus apytikriai pusmečiui po to, kai Kosovas tapo nepriklausomas, iškilo Pietų Osetijos ir Gruzijos konfliktas, į kurį įsikišo Rusija. Po konflikto Rusija, remdamasi Kosovo atveju, pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją nepriklausomomis valstybėmis. Kitos šalys su tuo, aišku, nesutiko. Anot ekspertų, įvykius Kryme reikia vertinti kaip šio konflikto tęsinį.
„Šis įvykis nėra atsitiktinumas“, – įsitikinęs T. Lundstedtas.
„Prieš pat karą Gruzija paskelbė apie savo siekius stoti į ES ir NATO. Konflikto metu Rusija pasikėsino į Gruzijos teritorinį vientisumą, remiantis įvykiais Kosove. Naujoji Ukrainos valdžia taip pat orientavosi į Vakarus, ir Rusija iš naujo pasielgė tuo pačiu būdu. Išryškėjo buvusioms SSRS šalims būdinga schema. Daugelyje jų egzistuoja separatistiniai judėjimai“.
L. Hannikainenas ir T. Lundstedtas mano, kad panašūs konfliktai tęsis ir toliau. „Galima, pavyzdžiui, pagalvoti apie situaciją Baltarusijoje. Moraliai Ukraina ir Gruzija Rusijai jau yra prarastos. Jeigu Baltarusijoje būtų įvykdytas perversmas, tai, tikėtina, Maskva pasistengtų padaryti taip, kad šalis išsaugotų gerus santykius su Rusija“, – teigia L. Hannikainenas.
Ateitį sunku nuspėti, tačiau potencialiais tikslais gali tapti, pavyzdžiui Moldova, Azerbaidžanas ir Armėnija“, – mano T. Lundstedtas.
