Šiais laikais sunku būti rusų oligarchu. Ypač jei tu esi Olegas Deripaska.
Vos prieš 6 mėnesius jis buvo turtingiausias Rusijos žmogus, valdęs 28 mlrd. dolerių vertės turtą ir planavęs labai ambicingą sandorį - įsigyti didžiausią pasaulyje nikelio bendrovę, o tai jam būtų leidę vadovauti gigantiškam 90 mlrd. dolerių vertės metalurgijos koncernui.
Atrodė, kad turtingiausiam Rusijos gyventojui atsiveria nuostabios perspektyvos. Jis palaikė gerus santykius su britų elitu, o jo 72 metrų ilgio jachtoje lankydavosi britų šešėlinio kabineto finansų ministras George'as Osborne'as ir tuometis Europos Sąjungos prekybos komisaras Peteris Mandelsonas. O.Deripaska ketino savo aliuminio koncerno RUSAL akcijas pardavinėti Londono biržoje, todėl tokių ryšių jam labai reikėjo.
Bet praėjo vos kelios savaitės ir turtingiausio Rusijos žmogaus sostas subraškėjo. Po Gruzijos karo iš Rusijos ėmė bėgti investuotojai, be to, įsisiūbavo pasaulinė krizė. Rusijos akcijų biržą ji sukrėtė daug labiau nei Vakarų biržas. Be to, paaiškėjo, kad tokie turtuoliai kaip O.Deripaska, supirkinėję savo šalies ir užsienio bendroves, yra beviltiškai prasiskolinę užsienio bankams.
Ambicijos ir milijardai.
O.Deripaska visada buvo labai ambicingas žmogus. Jis gimė 1968 metais Krasnodaro krašte, bet užaugo kazokų gyvenvietėje Rusijos pietuose, nes motina paliko sūnų seneliams (tėvas mirė, kai Olegas buvo dar vaikas). Berniukas anksti tapo savarankiškas, nes seneliams mirus valdžia konfiskavo jų namą, taip siekdama išardyti kazokų gyvenvietes. 7 metus jis gyveno tai pas vieną, tai pas kitą giminaitį, o paskui parsirado motina ir jie abu persikėlė gyventi į artimiausią miestą. „Mes - Rusijos kazokai. Mes visada pasirengę karui. Kalbu apie sugebėjimą spręsti problemas bet kokioje situacijoje“, - šią vasarą sakė O.Deripaska britų dienraščiui „The Financial Times“.
Grįžęs iš kariuomenės O.Deripaska studijavo kvantų fiziką Maskvos valstybiniame universitete. Jį baigęs prekiavo aliuminiu, o paskui perėjo dirbti į aliuminio kombinatą Sibire. Tuomet jis dažnai miegodavo savo kabinete ant grindų, kad spėtų atremti netikėtą konkurentų antpuolį. „Jis visada norėjo būti pirmas“, - tvirtina visi jo buvę partneriai.
Po kurio laiko O.Deripaska užmezgė ryšius su britais broliais Davidu ir Simonu Reubenais, kuriems priklauso bendrovė „Transworld“, ir rusais broliais Michailu ir Levu Černojais, kurie kontroliavo didžiąją dalį aliuminio eksporto iš buvusių SSRS respublikų ir buvo siejami su nusikalstamu pasauliu. Po kurio laiko bendradarbiavimas peraugo į aštrią konkurenciją. M.Černojus kreipėsi į Londono teismą reikalaudamas, kad O.Deripaska jam perleistų 20 proc. RUSAL akcijų, nes šis be jo pagalbos „versle būtų nieko nepasiekęs“.
O.Deripaska aiškino, kad M.Černojus niekada nebuvo jo partneris „teisine ir komercine šio žodžio prasme“, o tik melžė iš jo pinigus siūlydamas „stogą“. Nors M.Černojus neigia bet kokį ryšį su Rusijos nusikaltėliais, JAV valstybės departamentas atsisakė išduoti O.Deripaskai JAV vizą nepaaiškinęs priežasčių.
O.Deripaska teigia, kad sugebėjo nutraukti ryšius su M.Černojumi, kai prezidentu tapęs Vladimiras Putinas ėmė reikalauti, kad verslininkai laikytųsi įstatymų. Užtat jis užsitikrino Rusijos valdžios palaikymą 2001 metais vesdamas prezidento Boriso Jelcino administracijos vadovo dukterį Poliną Jumaševą, o šiai santuokai iširus ir paties B.Jelcino jaunesniąją dukterį.
O.Deripaska stengėsi išsaugoti gerus santykius ir su naujuoju Rusijos režimu. V.Putinas siekė, kad kuo daugiau už naftą ir dujas gautų pinigų būtų skiriama keliams, oro uostams ir elektrinėms, o jaunasis milijonierius jam pažadėjo prisidėti prie Rusijos infrastruktūros gerinimo.
Krizė sužlugdė milijardierių
Norėdamas sukurti metalurgijos imperiją, kuri apimtų beveik 100 proc. Rusijos aliuminio gamybos, O.Deripaska ėmė vis naujus kreditus ir dabar jų turi paėmęs daugiau nei bet kuris kitas Rusijos oligarchas. Užtat vos 10 metų praėjus po universiteto baigimo O.Deripaska tapo milijardieriumi. „Mes pirkome ir pirkome. Jis vis ėmė paskolas ir vėl ką nors pirko“, - šiandien sako vienas jo buvusių verslo partnerių.
Tačiau prasidėjus krizei labai smuko akcijų, kurias užstatydamas O.Deripaska ėmė vis naujus kreditus, kaina. Smarkiai atpigus ir žaliavoms, jis negalėjo grąžinti užsienio bankams paimtų kreditų ir tapo pirmuoju oligarchu, kuris kreipėsi pagalbos į Rusijos vyriausybę. Negalėjo jam padėti ir draugai britai. G.Osrborne'as buvo apkaltintas, kad jo prašymu rusų milijardierius nelegaliai paaukojo konservatorių partijai pinigų, nors jis ir O.Deripaska tą visada neigė.
O.Deripaskai priklausė tiek daug (be metalurgijos įmonių, dar ir automobilių gigantas GAZ bei didelė dalis anglies pramonės), kad Rusijos vyriausybė negalėjo leisti jam sužlugti. Tačiau ji sutiko suteikti 4,5 mlrd. dolerių paskolą tik su sąlyga, kad perims giganto „Norilskij nikel“ kontrolę. Rusijos valdžia išdavė tokį kreditą bijodama, kad užsienio bankai neperimtų O.Deripaskai priklausančio 25 proc. akcijų paketo, kuris dabar jau pažadėtas Rusijos valstybiniam bankui. Šiuo metu Rusijoje vyksta priešingas procesas nei paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuomet oligarchai teikdavo paskolas valstybei, o kai ji nesugebėdavo jų grąžinti, perimdavo pačias didžiausias pramonės įmones.
O.Deripaska nenori, kad RUSAL imperija pereitų į valstybės rankas. Jis derasi su bankais dėl savo skolų, kurios praėjusių metų pabaigoje siekė 14 mlrd. dolerių, restruktūrizavimo. Tačiau dabar aliuminio kainos pačios mažiausios per dešimt metų, todėl jam sunkiai sekasi susitarti. Susitarti pavyksta tik su premjeru V.Putinu, bet dėl to O.Deripaskos įmonės vėl gali pereiti valstybės žinion.
Palmyra KRUPENKAITĖ
