Pirmąsyk tokia kaukolė buvo rasta 1927 metais Centrinėje Amerikoje per žinomo britų archeologo ir keliautojo Frederiko Alberto Mitčelo-Hedžeso ekspediciją. Tačiau šis sensacingas objektas laukė savo atradėjų jų panosėje ilgus trejus metus.
Keisti sapnai
Iš tiesų viskas prasidėjo dar 1924 metais Jukatano pusiasalio tropiniuose miškuose dabartinio Belizo teritorijoje pradėjus senovės majų miesto kasinėjimo darbus.
Kad archeologams būtų lengviau prieiti prie vos įžiūrimų miesto griuvėsių, jį pasiglemžusias džiungles – iš viso net 33 hektarus miško – buvo nuspręsta tiesiog sudeginti. Kai gaisravietės dūmai išsisklaidė, prieš ekspedicijos dalyvių akis iškilo kvapą gniaužiantis vaizdas: apgriuvusios akmeninės piramidės, miesto sienos ir milžiniškas, tūkstančius žiūrovų talpinęs amfiteatras. Įkvėptas reginio, F. A. Mitčelas-Hedžesas šią majų gyvenvietę pavadino Lubantunu – Kritusių akmenų miestu.
Prabėgo treji metai, ir archeologas, vykdamas į eilinę ekspediciją Jukatane, kartu pasiėmė įdukrą Aną. Nė neįtardamas, jog mergina taps laimę teikiančiu talismanu visai jo grupei.
Jei tikėtume legenda, 1927 metų balandį, savo 17-ojo gimtadienio dieną, Ana Lubantune po senovinio altoriaus griuvėsiais atkasė nepaprastą radinį. Tai buvo iš perregimo kvarco padaryta ir nepriekaištingai nupoliruota natūralaus dydžio žmogaus kaukolės kopija. Tiesa, kaukolei stigo apatinio žandikaulio, tačiau nepraėjus nė trims mėnesiams buvo aptiktas ir jis – vos už dešimties metrų nuo pirmosios radimvietės. Paaiškėjo, jog ši, taip pat krištolinė, kaukolės dalis prikabinama idealiai nugludintais lankstais ir juda it tikra vos palietus.
Archeologų džiaugsmas dėl unikalaus artefakto būtų buvęs begalinis, jei ne viena nerimą kelianti aplinkybė: visiems, kas tik prisiliesdavo prie jo, nutikdavo keistų dalykų.
Pirmąja kaukolės „auka“ tapo pati Ana Mitčel-Hedžes, vieną vakarą palikusi krištolinę kaukolę greta savo lovos. Vos užmigusi mergina pradėjo regėti keistus sapnus, ir jie kamavo ją visą naktį. Rytą nubudusi, Ana vis dar puikiai prisiminė, ką regėjusi sapne, ir galėjo smulkiai papasakoti. O matė ji labai daug – praktiškai visą prieš tūkstančius metų egzistavusios indėnų civilizacijos gyvenimą. Galėjo stebėti kasdienius darbus, girdėti kalbą, dalyvauti aukojimo apeigose...
Iš pradžių Ana savo naktinių „nuotykių“ su kaukole nesiejo, nors nepaaiškinami ryškūs sapnai lankydavo kaskart, kai tik krištolo dirbinys atsidurdavo prie jos lovos galvugalio. Įdomu tai, kad kiekvieną sykį būdavo vis kiti epizodai iš senovės majų gyvenimo ir nauji faktai: archeologo įdukra sapnuose regėdavo net tai, apie ką to meto mokslininkai nežinojo.
Patraukus kaukolę, sapnai iškart liaudavosi.
Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai F. A. Mitčelas-Hedžesas buvo jau seniai miręs, Ana nusprendė perduoti krištolinę kaukolę specialistams, kad šie atliktų kruopštų artefakto tyrimą. Nes kad ir kokie įgudę amatininkai buvo majai, prieškolumbinio laikotarpio civilizacijoms tokia tobulybė buvo neįveikiama.
Pirmasis kaukole užsiėmė menotyrininkas Frenkas Dordlandas. Kruopščiai apžiūrėjęs ją, rado visą sistemą lęšių, prizmių ir kanalų, galinčių sukurti nepaprastus optinius efektus. Tačiau labiausiai tyrinėtoją pribloškė tai, kad idealiai nugludintame krištole jis, net ir žiūrėdamas per mikroskopą, nerado jokių mechaninio apdirbimo pėdsakų.
Jausdamasis įvarytas į kampą, F. Dordlandas kreipėsi pagalbos į žinomos firmos „Hewlett-Packard“, kuri anuomet specializavosi kvarcinių generatorių gamyboje, konsultantus, laikytus autoritetingiausiais kvarco žinovais pasaulyje.
Tas prakeiktas daiktas...
Profesionalios ekspertizės rezultatai sukrėtė ne tik ją užsakiusį menotyrininką.
Pirmiausia tyrimas, atliktas 1964 metais specialioje „Hewlett-Packard“ laboratorijoje, parodė, jog krištolinė kaukolė buvo pagaminta gerokai prieš pirmųjų civilizacijų atsiradimą toje Amerikos teritorijoje. Be to, ir tokios aukštos kokybės kalnų krištolas minėtose vietovėse neaptinkamas – jau neminint to, kad 125,4x203,4 mm dydžio ir 5,13 kilogramo sveriantis „prieštvaninis“ artefaktas padarytas iš vientiso luito ir prieštarauja visiems žinomiems fizikos dėsniams.
Štai ką savo laiku rašė vienas geriausių „Hewlett-Packard“ ekspertų, profesionalus inžinierius: „Kaukolę mes tyrėme pagal tris optines ašis ir atradome, kad ją sudaro trys–keturi suaugę kvarco gabalai... Analizuodami suaugimus, nustatėme, jog kaukolė išskobta iš vieno krištolo luito – įskaitant ir apatinį žandikaulį. Kalnų krištolas priskiriamas itin kietiems mineralams – pagal Moso skalę jis kietumu nusileidžia tik topazui, korundui ir deimantui, ir niekuo kitu jo neįmanoma pjaustyti kaip tik deimantu.
Tačiau senovės meistrai kažkokiu būdu sugebėjo jį apdoroti. Ir išpjauti ne tik pačią kaukolę – iš to paties luito jie išpjovė apatinį žandikaulį ir jį laikančius lankstus. Kalbant apie tokio tvirtumo medžiagą, tai daugiau nei keista, ir štai dėl ko: kristaluose, jeigu jie sudaryti iš daugiau nei vienos sąaugos, yra vidinis krūvis. Kai prispaudžiate prie kristalo pjovimo įrankį, dėl to krūvio jis gali suskilti į gabalėlius...
Bet kažkas juk pagamino šią kaukolę iš vieno krištolo gabalo – ir taip atsargiai, tarytum išvis nebūtų prie jo lietęsis... Mes taip pat aptikome kažką panašaus į prizmę, išskobtą užpakalinėje kaukolės dalyje, prie jos pagrindo. Taip, kad menkiausias šviesos spindulys, patekęs į akiduobes, jose atsispindi. Pažvelkite į kaukolės akiduobes ir galėsite pamatyti jose visą kambarį.“
Šio eksperto įžvalgoms pritarė ir jo kolegos. Kad skobiama kaukolė nesubyrėtų į smulkias skeveldras, krištolo luitas iš pradžių turėjo būti kruopščiai išanalizuotas – kad visi pjūviai būtų tiksliai orientuoti pagal kristalo augimo ašis. Tačiau paslaptingojo artefakto kūrėjų jokie fizikos dėsniai nei mineralų apdorojimo taisyklės, atrodo, nejaudino.
Taip ir liko „Hewlett-Packard“ specialistai nieko nesupratę ir nieko nenustatę. „Tas prakeiktas daiktas tiesiog neturėtų egzistuoti, – sakė jie. – Tie, kas jį pagamino, neturi nė menkiausio supratimo apie kristalografiją ir pluoštų optiką. Jie visiškai ignoravo simetrijos ašis – šis gaminys neišvengiamai turėjo subyrėti dar pirminio apdorojimo metu. Kodėl taip nenutiko, neįsivaizduojama.“
Ir dar: kompanijos „Hewlett-Packard“ technologai patvirtino, kad kaukolėje iš tiesų nėra nė menkiausios mechaninio poveikio žymės – net mikroskopinio įbrėžimo, faktiškai neišvengiamo poliruojant. Taip pat apskaičiavo, kad norint taip idealiai nugludinti tokį kietą mineralą reikalingi... šimtmečiai.
„Plastilininis“ krištolas?
1994-ųjų žiemą JAV Kolorado valstijoje, netoli Krestono miesto, vienos rančos šeimininkė jodinėjo po savo valdas, kai pastebėjo ant žemės kažką blizgant. Nulipusi nuo žirgo moteris pakėlė žvilgantį daiktą ir nustėro: tai buvo iš skaidraus stiklo ar krištolo pagaminta žmogaus kaukolė. Bet kokios būklės! Sumaigyta ir susukta taip, lyg prieš sustingdama būtų buvusi plastiška.
Iš kur pietvakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje atsirado ši kaukolė ir kodėl taip subjaurota, neišsiaiškinta iki šiol. Tik įvairaus plauko „X failų“ entuziastai skuba priminti, jog būtent šioje JAV dalyje dažniausiai stebimi NSO ir pasitaiko daugiausia nepaaiškinamų galvijų sumaitojimo atvejų.
Susidomėję krištolo kaukolėmis, istorikai ir etnografai dešimtmečiais nepailsdami ieškojo bet kokios informacijos, kuri galėtų padėti suprasti šių objektų kilmę ir paskirtį. Ir ilgainiui rado užuominų senuosiuose indėnų padavimuose.
Viename iš tų padavimų teigta, kad iš viso buvo trylika krištolinių Mirties deivės kaukolių. Jos laikytos atskirai viena nuo kitos ir akylai saugotos žynių bei specialiai apmokytų karių. Savaime suprantama, mokslininkai, nuotykių ieškotojai ir šiaip avantiūristai nedelsdami puolė ieškoti to velnio tuzino... Ir rado!
Krištolinės kaukolės ėmė dygti it grybai po lietaus: įvairių muziejų saugyklose, privačių asmenų kolekcijose... Svarbiausia, ne tik Amerikoje – JAV, Meksikoje, Brazilijoje, bet ir Europoje (Prancūzijoje), Azijoje (Mongolijoje, Tibete). Bėda tik, kad jų pasirodė esant gerokai daugiau nei trylika.
Žinoma, ne visos krištolinės kaukolės buvo tokios tobulos kaip vadinamoji Mitčelo-Hedžeso kaukolė – dauguma tebuvo nemokšiški bandymai nukopijuoti pirmąsias kaukoles, kurias, anot mitologijos, žmonėms padovanojo dievai.
Galiausiai vienam autoritetingiausių krištolinių kaukolių tyrinėtojų amerikiečiui istorikui Frenkui Džozefui kilo klausimas, ar Mitčelo-Hedžeso kaukolė kartais neturėjo „prototipo“. Ir jei taip, kaip galėjo atrodyti tokios kaukolės savininkas ar savininkė?
Kad nebūtų iškreiptas eksperimento rezultatas, F. Džozefas jam atlikti pasirinko dvi nepriklausomas specialistų grupes: Niujorko kriminalistikos laboratorijos ekspertus, atkuriančius nusikaltimų aukų veidus, kaukolės fragmentus, ir ekstrasensus, kurie transo būsenos neva „prisijungdavo“ prie Mitčelo-Hedžeso kaukolės.
Eksperimento pabaigoje tyrinėtojo laukė staigmena: ir viena, ir kita grupė nustatė, kad krištolinis dirbinys galėjo būti sukurtas pagal jaunos merginos kaukolės modelį, bei pateikė akivaizdžiai panašius jos savininkės fotorobotus.
Tačiau toli gražu ne visos krištolinės kaukolės yra „žmogiškos“. Pasitaiko ir tokių (kaip vadinamoji Majų kaukolė arba Ateivio kaukolė), kuriose akivaizdžiai yra bruožų, nebūdingų Homo sapiens. Nuo kokių nežemiškų būtybių galėjo būti jos nukopijuotos, mokslas kol kas nežino.
Kaukolių medžiotojai
Kilus pasaulinei krištolinių kaukolių manijai, netikėtai atsiskleidė dar viena intriguojanti aplinkybė: pasirodo, jas nuo seno medžiojo ne tik įvairių sričių mokslininkai, bet ir visokios slaptosios draugijos. Pavyzdžiui, taip Hondūre iš po archeologų nosies buvo nugvelbta rožinio kvarco kaukolė – šedevras, tobulumu nenusileidžiantis Mitčelo-Hedžeso kaukolei. Atliekant tyrimą sužinota, kad kaukolę jau kelis kartus bandė pavogti kažkokios sektos žyniai. Ir, atrodo, jiems galiausiai pavyko. Domino krištolo kaukolės ir kai kurių valstybių vyriausybes.
1943-iaisiais Brazilijoje buvo sulaikyti pagarsėjusios nacių draugijos „Ahnenerbe“ (įsteigta dar 1935 metais paties Hainricho Himlerio, ji užsiėmė antropologiniais ir kultūriniais istoriniais arijų rasės tyrinėjimais) agentai. Per apklausą jie prisipažino buvę atplukdyti į Pietų Ameriką slaptuoju nacių žvalgybos laivu – jachta „Passim“ – su specialia užduotimi rasti ir perimti visas Mirties deivės kaukoles. Tuo pačiu tikslu į regioną neva buvo permestos dar kelios H. Himlerio agentų grupės. Ir nors daug jų narių paskui buvo suimta, negalima atmesti tikimybės, jog kažkam įvykdyti misiją pasisekė.
Kam Adolfui Hitleriui reikėjo krištolinių kaukolių? Tiems, kas bent kiek domėjosi Trečiojo reicho istorija, atsakymas į šį klausimą aiškus: nacistinės Vokietijos lyderis buvo pamišęs dėl mistikos, metafizikos ir okultizmo, ir tikėjo, jog tokios žinios veiksmingiau nei armija padės jam užgrobti valdžią visame pasaulyje. Tik dėl to po SS sparneliu ir buvo įkurtas elitinis „Ahnenerbe“ ordinas, kurio dispozicijoje buvo daugiau kaip penkiasdešimt tyrimų institutų. Šiai mistinei organizacijai vadovavo pilkuoju kardinolu pramintas austras, SS grupenfiureris Karlas Marija Vilingutas, vadinęs save senos magų giminės palikuoniu ir „šėtoniškų žinių“ sergėtoju. Būtent K. M. Vilinguto iniciatyva „Ahnenerbe“ emisarai, pasklidę po visą pasaulį, ieškojo senovinių metraščių, apeigų knygų, magiškų artefaktų.
Ypač nacius domino mitinės Atlantidos žynių magija. Jie vylėsi, jog tos žinios padės jiems ne tik sukurti „superžmogų“, bet ir pavergti likusius, „antrarūšius“ žmonijos atstovus.
„Ahnenerbe“ organizavo dešimtis ekspedicijų į nuošaliausius mūsų planetos kampelius, pradedant Centrine bei Pietų Amerika ir baigiant Tibetu, Antarktida. Pietų Amerikai ir Antarktidai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes būtent čia, nacių manymu, buvo didžiausia tikimybė rasti atlantų pėdsakų...
Net kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai remia hipotezę, jog krištolinės kaukolės buvo sukurtos Atlantidoje ir tik dėl stebuklo išliko per katastrofą, sunaikinusią atlantų civilizaciją. Jei tai tiesa, galima suprasti, kodėl „menotyrininkai“ iš SS taip aktyviai jų ieškojo.
Stebuklinga šviesa
Labiausiai intriguojanti mįslė – net labiau už krištolo kaukolių gamybos procesą – yra jų paskirtis. Kai kurie mokslininkai daro prielaidą, jog senovės majų ir kitų vadinamosios Mezoamerikos kultūrų atstovai krištolines kaukoles naudojo gydymo ir psichoterapijos tikslais. Ir tam yra pagrindas.
Teksasietė Džoana Parks, vienos iš kaukolių savininkė, tvirtina, jog Tibeto vienuolis, iš kurio ji šį artefaktą paveldėjo, sėkmingai naudojo kaukolę žmonėms gydyti. O ir tyrinėtojų stebėjimai bei apklausos leidžia manyti, jog krištolinės kaukolės daro poveikį visiems, kas tik prie jų prisiartina. Įdomu tai, kad kiekvieną žmogų jos veikia skirtingai: vieni pajunta diskomfortą ir nepaaiškinamą baimę, kiti alpsta ar laikinai praranda atmintį, treti, priešingai, – pajunta ramybę ir net palaimą. Yra žmonių, kurie „pabendravę“ su Mitčelo-Hedžeso kaukole, pagijo nuo sunkių ligų. Anksčiau minėtos Ateivio kaukolės savininkė olandė Joki fon Ditan tvirtina, kad tik dėl artefakto jos smegenyse plitęs auglys, gydytojų nuostabai, ėmė ir išnyko.
Kad krištolinės kaukolės turi mistinių savybių, tikėta visada. Nes visuomet buvo tai paliudyti pasiruošusių žmonių.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje saugomos krištolo kaukolės tyrinėtojai savo kailiu išgyveno kažką panašaus į Anos Mitčel-Hedžes sapnus.
Ekstrasensai ir šiaip jautresni žmonės vienu balsu tvirtina, jog kaukolės sukelia ypatingą, beveik hipnozės ar gilaus transo būklę, kurią lydi keisti kvapai, garsai, ryškios vaizdinės haliucinacijos.
Net ir praktiškais save laikantys, lakia vaizduote pasigirti negalintys žmonės pasakoja kartais matantys, kaip kaukolės pradeda švytėti tamsoje arba prisipildo baltos miglos. Retkarčiais jose išryškėja paslaptingi žmonių, kalnų, girių, šventyklų atvaizdai ir... visiška tamsa. Kas tai? Praeities įvykių atgarsiai, „įrašyti“ mineralinėje uolienoje? Ar ypatingų pačių kaukolių savybių išraiška? Gal ir viena, ir kita...
Žmonių, patyrusių nepaaiškinamų reiškinių, pasakojimai privertė net ir skeptiškiausiai nusiteikusius mokslininkus kitomis akimis pažvelgti į senųjų civilizacijų legendas. Ir ypač tas, kuriose pasakojama apie apeigas su krištolinėmis kaukolėmis. Kaip štai toks ritualas: trylika majų žynių, trylikos kaukolių sergėtojai, būdami skirtingose vietovėse, turėdavo vienu metu pažvelgti į savąją krištolo kaukolę. Tikėta, jog tą akimirką jie galėdavo išvysti visas paslaptis: ne tik kas vyksta tolimuose kraštuose, bet ir tai, kas buvo praeityje ir net bus ateityje – iki pat pasaulio pabaigos.
O dar legendose teigta, kad išrinktieji krištolinėse kaukolėse gali įžvelgti dieną, kai į Žemę sugrįš dievai. Tarp jų ir pats Kukulkanas – baltaodis barzdotasis „planetos Veneros dievas“, kadaise, „visiškos tamsos laikais“, nusileidęs iš dangaus ir dovanojęs majams žinias: matematikos, astronomijos, rašto, išmokęs statyti miestus, naudotis kalendoriumi, užauginti gausų derlių...
Inžinieriai ir technikai krištolo kaukolėse taip pat aptiko daug įdomaus. Pasirodo, kai kurių kaukolių akiduobių dugne itin išmaniai išskobti lęšiai ir prizmės, ir jeigu apšviesime kaukolę iš apačios, iš akiduobių nusidrieks šviesos spinduliai.
Bet ir tai dar ne viskas. Sakoma, kad jeigu pakankamai ilgai žiūrėsi į kaukolės akiduobes, jose galima išvysti nuostabių vaizdų. Jau minėtas menotyrininkas F. Dordlandas tvirtina, jog ne tik pats, bet ir jo bendradarbiai, septynerius metus tyrinėję Mitčelo-Hedžeso kaukolę, regėjo joje „kitas kaukoles, kaulėtus pirštus, akmenis, perkreiptus žmonių veidus ir kalnus“. Yra F. Dordlandas girdėjęs ir keistų garsų („tarsi skambėtų sidabro varpeliai – tyliai, bet aiškiai“), žmonių balsų, choru nežinoma kalba giedamų keistų giesmių, šnabždesių ir net beldimą.
O kartą, kai tyrinėtojas parsinešė kaukolę namo, naktį kartu su žmona buvo pažadintas nežinia iš kur sklindančių jaguaro – švento majų gyvūno – riksmų.
Ir vėl tie nelemti ateiviai?
Šiuolaikiniai tyrinėtojai, ypač mėgėjai, vis dažniau linksta prie hipotezės, kad krištolinės kaukolės kadaise buvo naudojamos kaip imtuvai ir siųstuvai. Tik veikiantys ne radijo bangų, o psichinės energijos ir minčių diapazone, todėl jiems neegzistavo nei atstumo, nei laiko ribos.
Yra manančiųjų, kad kaukolės naudotos slaptam ryšiui tarp majų žynių per atstumą palaikyti. Ir nemenką: kalbama apie ryšį ne tik tarp skirtingų žemynų, bet net ir tarp planetų.
Nuostabiausia, jog visi kaukolių entuziastai sutaria dėl vieno: jos ir šiandien puikiausiai veikia.
Štai ekstrasensas Staras Džonsonas pasakoja, jog naudojantis viena iš šiame straipsnyje minėtų krištolinių kaukolių (ta, kuri kadaise priklausė Tibeto vienuoliui), jam pavyko užmegzti telepatinį ryšį su nežemiškąja civilizacija. Taip pat ekstrasensas tvirtina, jog ši kaukolė sukelia ksenoglosiją – su ja kontaktuojantis žmogus gali pradėti kalbėti nežinomomis jam kalbomis. Pats S. Džonsonas savo „kosminių“ seansų metu dažnai kalba kažkokia nežinoma kalba – tai užfiksuota įrašuose, – ir tvirtina, jog būtent ja senovės atlantai bendraudavo su ateivių civilizacijomis...
Dar mistiškesnių savybių krištolo kaukolėms priskiria garsus tyrinėtojas amerikietis Džošua Šapiro, pats apie jas nugirdęs 1990-aisiais Las Vegase iš žmogaus, vardu Chosė Indikesas. Tas respektabilus ir labai turtingas ponas papasakojo jaunystėje vieno majų miesto griuvėsiuose radęs krištolinę kaukolę su ant jos išraižytais neaiškiais simboliais. Radinį vyras saugojo visą gyvenimą, garbindamas ne tik kaip vertingą reliktą, bet ir kaip stebuklingą talismaną, mat netyčia aptiko kaukolę turint nepaprastą savybę. Jeigu Ch. Indikesas stipriai suspausdavo kaukolę rankose ir sugalvodavo kokį norą, tas būtinai išsipildydavo. Taip kaukolės savininkas pasiekė visko, ko tik troško.
Praėjus trejiems metams Ch. Indikesas mirė. Tačiau jo paveldėtojai stebuklingosios kaukolės taip ir negavo – ji paslaptingai dingo... Bet likusios krištolinės kaukolės vis dar egzistuoja – kaip ir jų paslaptis.
Aistis GIRNIUS
