Terorizmą galima vertinti ne kaip taktiką, o kaip tam tikrą, identifikuojamą blogiečių grupę – „teroristus“. Tuomet, nors neaišku, kiek jų yra, manoma, kad juos tikrai galima atskirti nuo kitų. Remiantis šiuo mąstymu teigiama, kad kad išnaikinus šiuos blogiečius, išnyks ir terorizmas.
Dar vienas mąstymo būdas – sutapatinti terorizmą su grupuote, kuri yra labiausiai žinoma ir labiausiai gąsdinanti. Anksčiau tai buvo „Al-Qaeda”. Dabar ją užtemdė naujas priešas – „Islamo valstybė”. Kai priprantame prie šio naujo baisaus vardo, kiekvienas jo paminėjimas sukelia norą naikinti blogiečius remiantis jėga.
Tokio mąstymo padariniai jau matomi Amerikos politikos praktikoje – planuojamos ir plečiamos JAV karinės operacijos, kad būtų galima kovoti su „Islamo valstybei” „tarnaujančiomis” teroristų grupuotėmis Afganistane ir Libijoje. O kur dar kovos Irake ir Sirijoje.
Kur ir kada baigiasi tokia karo plėtra? Kol bus mąstoma taip, kaip paminėta teksto pradžioje, niekas nepajėgs sustabdyti šios kovos. Jei šiandien Afganistanas ir Libija, rytoj gali būti Dramblio Kaulo Krantas ir Somalis, ar dar kas nors. Jei impulsas yra sekti paskui „Islamo valstybę”, kad ir kur ji judėtų, tuomet karinėms operacijoms nebus pabaigos.
Tačiau, kas pasiekiama tokiu karinių operacijų skaičiau didinimu? Sunaikinami dar keli blogiečiai, tačiau tai nesustabdo „Islamo valstybės” nuo plėtros. Organizacija yra sukūrusi platų ir tankų tinklą. Daug energijos, kuri skatina radikalus veikti „Islamo valstybės” vardu tolimose teritorijose, atsiranda iš jų noro laimėti vietines galios kovas. „Islamo valstybė“ dabar yra tarsi sinonimas tam tikrai galiai ir jėgai. Jo paminėjimas tokiems „vietiniams elementams“ leidžia pasijusti svarbesniems, tapti didelės kovos dalimi ir savo „vietinėse kovose“ sulaukti paramos iš užsienio.
Kovos su teroristais intensyvėjimas neišvengiamai tampa našta – reikia vis daugiau resursų ir dėmesio šiam klausimui. Tokia ekspansija, deja, gali tapti neefektyvi – teroristams padaryta žala gali sukelti dar daugiau pykčio JAV, kuris skatina išpuolius. Kovos intensyvėjimas taip pat gali nuliūdinti ir tuos, kurie siekia įnešti stabilumo į konflikto alinamas vietas, kur radikalai naudojasi sukurtu chaosu. Taip tikriausiai jau nutiko Libijoje, kur tarptautinės tarpininkavimo pastangos tik dabar ima duoti vaisių – pasiektas vos matomas progresas taikant dvi tarpusavyje kovojančias puses, kurių kiekviena tvirtina, kad yra teisėta valdžia.
„Islamo valstybė” yra pasmerkimo verta organizacija, geresnėmis nelaikomi ir tie, kurie prie jos prisideda ar dengiasi jos vardu. Tačiau kaip paminėjo prezidentas Barackas Obama, „Islamo valstybė” nekelia egzistencinės grėsmės Jungtinėms Valstijoms. Taip pat turi būti vertinamos ir tos grupuotės, kurios jungiasi prie „Islamo valstybės”.
Tačiau, deja, praktinė politika yra tokia, kad kova su „Islamo valstybe” bet kur ir bet kada dabar vertinama kaip tikros ir teisingos politikos įrodymas. Tai reiškia, jog kyla rizika, kad kova darysis vis intensyvesnė. Ir tai gali tapti didžiule klaida.
