Šiandien niekas neabejoja, kad didžioji finansų krizė, prasidėjusi JAV ir išplitusi visame pasaulyje, nemaža dalimi buvo paskatinta sisteminių amerikietiškos rinkos ekonomikos klaidų. Galbūt todėl akys vis krypsta anapus Atlanto: kaip ši šalis kovoja su krizės pasekmėmis ir šalina priežastis, dėl kurių prasidėjo ekonominė recesija, gresianti peraugti į dar didesnę ligą – depresiją.
Didžiosios Britanijos laikraštis „The Times“ tvirtina, kad pamoka jau išmokta: „obamanomika“ nebandys pertvarkyti Amerikos pagal principą „rinka visuomet teisi“.
„Pertvarkyti Ameriką“ – tai prezidento Baracko Obamos atsakymas į populistinį konservatizmo šūkį „Jeigu nesulūžo, netaisyk.“ George‘as W. Bushas ir jo ribota administracija šį „nieko nedarymo“ mentalitetą privedė prie logiškos ribos. Ir antkapio tokiam mąstymui epitafija galėtų tapti politinio satyriko Patricko O’Rourke žodžiai: „Respublikonai – tai partija, kuri mano, kad valdžia nedirba, o perrinkimo siekia tam, kad tai įrodytų.“
Anot „The Times“ autoriaus Anatole Kaletsky, krizė, prasidėjusi „Lehman Brothers“ bankrotu, atrodo, sukėlė abejonių formulėmis, kuriomis rėmėsi amerikiečių klestėjimas ir net demokratija. „Šia prasme kreditavimo rinkos krizę galima palyginti su Berlyno sienos griuvimu, kaip ir padarė Didžiosios Britanijos energetikos ir klimato kaitos ministras Edas Milibandas. 1989 m. visas pasaulis nuo Kinijos iki Rusijos, nuo Pietų Afrikos iki Indijos ir Brazilijos padarė išvadą, kad nėra jokių alternatyvų rinkai kaip gamybinės veiklos organizavimo būdui. 2009 m. visas pasaulis padarys priešingą išvadą – laisvoji rinka ir finansiniai stimulai į katastrofą gali nustumti net ir pačias turtingiausias ir patyrusias šalis“, – rašo „The Times“.
Ir iš tiesų: Volstryto griūtis prilygsta Berlyno sienos subyrėjimui. O kaip vyksta „valymo“ darbai?
JAV Senatas sausio viduryje leido B. Obamos administracijai panaudoti antrąją antikrizinio finansinio rezervo dalį – 350 mlrd. dolerių. Kaip praneša naujienų agentūra „France Presse“, naujasis prezidentas skirstydamas šiuos pinigus ketina sutelkti dėmesį į konkrečias sritis: remti smulkųjį verslą, teikti garantijas kreditams gauti, o bene svarbiausia – sukurti papildomai 2,5–3 milijonus darbo vietų tiesiant ir remontuojant kelius, statant tiltus, modernizuojant mokyklas, plėtojant alternatyviąją energetiką, rengiant mokytojus ir palaikant sveikatos priežiūros sistemą, skirtą mažiausias pajamas gaunantiems amerikiečiams. Čia verta priminti, kad pirmuosius 350 mlrd. dolerių G. W. Busho administracija jau išleido didžiųjų finansinių institutų, bankų ir automobilių pramonei remti. Ar tai davė rezultatų? Vargu.
Ekspertai nėra įsitikinę, kad suveiks ir B. Obamos antikrizinis planas, nes svarbiausia – tikslingas finansinės paramos paskirstymas. Jau sausio 23 d. JAV Senato finansų komiteto pirmininkas Maxas Baucusas pristatė mokesčių mažinimo, mokestinių lengvatų ir ekonomikos gaivinimo programą, įvertintą 275 mlrd. dolerių. Didžiuma „Obamos plano“ skirta ilgalaikiams projektams, kurie turėtų sukurti naujų darbo vietų ir pradėti gydyti ekonomiką. Agentūra „Bloomberg“ palaiko amerikiečių optimizmą, atkreipdama dėmesį, kad naujasis JAV prezidentas ketina iš esmės pakeisti pinigų skirstymo principus ir atvirai kritikuoja buvusią administraciją, kuri milijardus dalijo neefektyviai ir bijojo imtis ryžtingesnių veiksmų.
Nepaisant to, kritikai teigia, kad B. Obamos komanda taip pat nemąsto strategiškai ir tik kamšo skyles: neva mokesčių mažinimas tik didins biudžeto deficitą, o investicijos į infrastruktūrą neduos tokio efekto, kokio tikimasi. Kalbant apie kelių ir tiltų statybas, sukursiančias daug papildomų darbo vietų, prisimenamas Franklino Roosevelto (32-asis JAV prezidentas, šį postą užėmęs 1933–1945 m.) Didžiosios depresijos įveikimo planas – grandiozinės kelių, automagistralių ir tiltų statybos. Anuomet ši antikrizinė priemonė pasirodė esanti labai efektyvi, nes iš paskos „už ausų“ tempė automobilių pramonę, amerikiečiai pradėjo keliauti po šalį, kraustėsi gyventi į užmiestį, suklestėjo pervežimų verslas ir net atsirado savotiška subkultūra – romantizuojamas gyvenimas „ant ratų“. Ar tokia grandininė reakcija įmanoma šiandien? Vargu.
Visame pasaulyje garsus JAV finansininkas George‘as Sorosas įsitikinęs, kad B. Obamos administracijai tenka labai sunkus pasirinkimas: dalinis bankų nacionalizavimas arba vadinamųjų toksinių aktyvų bankuose nacionalizavimas. Savo straipsnyje „The Financial Times“ G. Sorosas teigia, kad pirmasis būdas suduotų stiprų smūgį daugeliui bankų akcininkų ir pensijų fondų dalyvių, bet pagyvintų ekonomiką. Antrasis būdas JAV bankinę sistemą įvarytų į aklavietę, kuri jau pražudė ne vieną: jei bankai ir atnaujintų kreditavimą patraukliomis sąlygomis, tai tik valstybės spaudžiami ir išsižadėdami savisaugos instinkto.
Rusijos mokslų akademijos naujosios ekonomikos instituto direktorius Sergejus Glazjevas tikina, kad amerikiečių antikrizinės priemonės primena gaisro gesinimą žibalu. Anot jo, ekonomikos ir socialinės sferos palaikymo išlaidos didėja milžiniškais tempais ir jau šiandien JAV valstybės skola išaugo 1,5 karto, o biudžeto deficitas pasiekė trilijoną dolerių. „Po metų amerikiečiams skolų aptarnavimui vėl prireiks skolintis ir atspausdinti ne mažiau kaip pusę trilijono dolerių. Analogiškai elgiasi ir JAV Federalinė rezervų sistema: gelbėja bankus, didindama pinigų masę. Per pastarąjį ketvirtį niekuo nepadengtų dolerių spausdinimo apimtis pasiekė dviejų trilijonų ribą. Esant tokiai „antikrizinei“ praktikai, pasaulio ekonomiką užgrius beverčių dolerių lavina, o jiems iš paskos seks hiperinfliacija ir galbūt net finansų sistemų krachas“, – sako S. Glazjevas. Jo žodžius iliustruoja ir tai, kad JAV Senato finansų komiteto pateiktame projekte, kurio svarstymas buvo numatytas sausio 27 d., siūloma padidinti federalinės vyriausybės galimybes skolintis – nuo 11,31 iki 12,14 trilijono dolerių. Tai leistų valdyti biudžeto deficitą, kuris, kaip prognozuoja ekspertai, artimiausiais metais bus ne mažesnis kaip 1 trilijonas dolerių.
Laikraštyje „The Wall Street Journal“ „Eurasia Group“ prezidentas Ianas Bremmeris ir Niujorko universiteto verslo mokyklos profesorius Nourielis Roubini rašo, kad 2009 m. bus sunkesni, nei daugelis tikisi, o recesija JAV taps pati ilgiausia ir giliausia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
„Dėl kreditinių nuostolių, kurie tuoj pasieks 3 trilijonus dolerių, amerikietiška bankų ir finansų sistema tapo nemoki, o kreditinė krizė tęsiasi, nes šeimos, finansų kompanijos ir korporacijos, turinčios didžiules skolas, agresyviai mažina pasiskolintų lėšų dalį“, – rašo autoriai. Ir priduria: G-20 susitikime pasaulio lyderiai lyg ir sutarė koordinuoti savo veiksmus krizei įveikti, tačiau šito nebus, nes politikai rengia antikrizinius planus vadovaudamiesi savo rinkėjų reikmėmis, o ne globalios ekonomikos problemomis. Ir tai tinka visiems – nuo Vašingtono iki Pekino. Todėl 2009 metais politika tiesiogiai valdys ekonomiką ir kaip tik ji bus pačia didžiausia grėsme rinkoms.
„Šalyse, kuriose komandinės ekonomikos tradicija stumia vyriausybes link valstybinio kapitalizmo, šis fenomenas ypač akivaizdus. Nacionalinės naftos kompanijos, kitos valstybinės bendrovės, taip pat ir savarankiški fondai įsileido politikus ir valdininkus į ekonominių sprendimų priėmimo procesą. Dabar prie šio žaidimo prisidėjo ir JAV. Niujorkas jau nebe finansinė Amerikos sostinė – šį vaidmenį perėmė Vašingtonas, kuriame įstatymų leidėjai priima ekonominius sprendimus, paremtus populistiniais politiniais motyvais. Kompanijos ir ištisi sektoriai, kuriems vertėtų leisti nuskęsti, sodinami į gelbėjimo valtis. Ši drama vyksta Europoje ir Azijoje“, – laikraštyje „The Wall Street Journal“ rašo I. Bremmeris ir N. Roubini.
JAV prasidėjo ekonomikos recesija. Ekspertų prognozės neguodžia: dar gruodį buvo tikimasi, kad šiais metais BVP Amerikoje sumažės 1 proc., o jau sausį prabilta, kad kritimas bus 1,5 procento. Žinoma, naujasis JAV prezidentas B. Obama vien savo charizma gali suteikti optimizmo, bet ekonomika į tai reaguoja tyliai.
Aušra Radzevičiūtė
