Pats žodžių junginys „karinė reforma“ daugeliui Rusijos karininkų skamba tarsi košmaras, kadangi tokiu atveju, jei iš tikro bus griebiamasi reformų, tai gali reikšti, jog jie praras alternatyvius pajamų šaltinius arba dar blogiau – apskritai liks bedarbo.
Kad pradėtų vykdyti kariuomenės modernizacijos programą, Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas būsimiems pokyčiams apibūdinti apskritai rekomenduoja nevartoti tokio žodžio kaip „reforma“. „Mes neplanuojame drastiškų pokyčių. Mes tiesiog norime sutvarkyti karines pajėgas“ – teigė gynybos ministras.
Be to, pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas teigia esąs patenkintas padėtimi Rusijos ginkluotose pajėgose, o A. Serdiukovas gynybos ministru paskirtas ne tam kad vykdytų drastiškus pokyčius.
Tiesa, A. Serdiukovui svarbiausia užduotis yra užsitikrinti milijardų rublių, kurie kasmet be pėdsakų paranyksta iš Gynybos ministerijos, kontrolę. Tačiau bent jau kol kas jo bandymai įvesti atskaitomybę ir skaidrumą ministerijoje tik sukėlė protestus pačioje armijos vadovybėje.
A. Serdiukovas planuoja atsisakyti armijos turto kontrolės ir kariuomenės vadus padaryti atskaitingus savo pačių finansininkams. Be to, planuojama iš kariuomenės teisininkų, daktarų bei žurnalistų atimti jų karininkų statusą. Tačiau realybėje viskas yra kitaip. Kiekvienas A. Serdiukovo bandymas įvesti atskaitomybę, skaidrumą bei efektyvumą yra regimas kaip fundamentalus kariuomenės vadų interesų pažeidimas.
Terp kitų pasiūlymų yra ir planas restruktūrizuoti karines kompanijas į akcines bendroves bei išparduoti kariuomenės nenaudojamą žemę. Šiandieninė Rusijos armija yra tik ketvirtadalios sovietinės armijos dydžio, tačiau jos turtas proporcingai nesumažėjo. A. Serdiukovas norėtų reorganizuoti gamyklas, kuriose remontuojami tankai, šarvuoti automobiliai, oro bei jūrų pajėgų technika. Be to, planuojama restruktūrizuoti ir Gynybos ministerijai priklausančias kompanijas. Šios kompanijos šiuo metu veikia kaip vininga valstybinė įmonė, priklausanti tam tikrai armijos rūšiai – sausumos pajėgoms, oro pajėgoms ar kariniam jūrų laivynui. Šios kompanijos šiuo metu veikia tokiu principu, kad kiekvienos jų direktorius, užmezgęs „tinkamus“ ryšius su armijos vadovybe. Gali išplauti tiek pinigų, kiek tik panorės. Tiesa, net A. Serdiukovo planas nereiškia, kad korupcija armijoje būtų užgniaužta, tačiau dabartinė sistema apskritai yra bene blogiausia, kokią galima įsivaizduoti.
Siekis atimti karininko statusą iš žurnalistų, teisininkų ar daktarų rodo norą mažinti karininkų skaičių kariuomenėje. Šiuo metu minėtųjų profesijų atstovai sudaro 400 tūkst. iš 1,2 mln. Rusijos kariuomenės karininkų. Iš esmės dviems kariams tenka vienas karininkas. Daugumoje valstybių karininkai sudaro ne daugiau nei 16 proc. viso karinio personalo. Tačiau Rusijoje viskas yra atvirkščiai ir ji gali taipogi pasigirti milžinišku pulkininkų bei leitenantų skaičiumi.
Tačiau armijos vadai tikina, kad toks didelis pulkininkų bei leitenantų skaičius yra būtinas siekiant išlaikyti masinę kariuomenės mobilizaciją. Esą karo su NATo atveju į armiją galima pašaukti milijonus rezervistų. Atsakydami į kaltinimus, kad pulkininkių skaičius jau viršija leitenantų skačių, armijos vadai atkerta, kad kažkas juk turės vadovauti rezervistų divizijoms.
Kalbėdami apie armijos nuosavybę, vadai sutinka, kad šiuo metu jos galbūt ir yra per daug, tačiau ji būtina konflikto su NATO atveju.
