Tarp pasaulio taškų, kur rusena ilgamečiai konfliktai, ko gero, ypač išskirtinas Korėjos pusiasalis. Čia yra dvi šalys – dvi Korėjos, kurios žiūri viena į kitą kaip į veidrodį, tiesa, reikėtų patikslinti – kaip į kreivą veidrodį. Šios dvi šalys, nors tauta viena, atstovauja skirtingiems raidos modeliams, skirtingoms ideologijoms, skirtingai geopolitinei orientacijai. Pietų Korėjos Respublika yra vakarietiška laisva šalis su rinkos ekonomika. Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, arba paprasčiau – Šiaurės Korėja, yra puikus karingos komunistinės ideologinės sistemos pavyzdys. Jau ne vieną dešimtmetį šios dvi valstybės gyvena nuolatinėje karo padėtyje.
Nepasibaigęs karas
Beveik pusę XX amžiaus Korėjos valstybė buvo surišta tvirtais saitais su Japonija: po Rusijos ir Japonijos karo 1904–1905 metais Tekančios saulės šalis pavertė Korėją savo protektoratu, o 1910 metais tiesiog aneksavo ją. Po Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare šiaurinė Korėjos pusiasalio dalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o pietinė – JAV. Atitinkamai 1948 metais buvo sukurtos dvi valstybės – Korėjos Respublika pusiasalio pietuose ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika šiaurėje. Vientisos Korėjos valstybės suskaldymą įtvirtino 1950–1953 metų karas tarp šių šalių. Šios istorijos tęsinį galime stebėti ir šiandien. Taikos sutartis tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos taip ir nebuvo pasirašyta, ir abi šalys gyvena nuolatinėje įtampoje. Kamuojama paranojiškų idėjų ir baimių Šiaurės Korėja nešykšti grasinimų savo pietinei sesei.
Diduma ideologinių štampų, kuriais vadovaujasi totalitarinė Šiaurės Korėja, yra paveldėta iš ją iki savo žlugimo globojusios Sovietų Sąjungos ideologijos.
Pažymėtina, kad eilinis Pietų ir Šiaurės Korėjos santykių paaštrėjimas sutapo su bendromis Pietų Korėjos ir JAV karinėmis pratybomis, kurios vyko kovo 9–20 dienomis. Pratybų scenarijus – Pietų Korėjos teritorijos apsauga nuo galimo Šiaurės Korėjos puolimo. Pchenjanas reagavo į šias pratybas labai skausmingai. Šiaurės Korėja paskubėjo paskelbti karinę parengtį ir pareikšti, kad „JAV imperialistai“, padedami „Pietų Korėjos marionečių“, ruošiasi užpulti ir okupuoti Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką. Be to, Pchenjanas griebėsi gana isteriškų veiksmų: pareiškė, kad nesugebės užtikrinti Pietų Korėjos civilinių lėktuvų saugumo virš Japonijos jūros (Seulas įvertino tai kaip tiesioginį grasinimą), ir kuriam laikui uždarė sieną su Pietų Korėja, dėl to buvo paralyžiuotas bendros abiejų šalių pramoninės zonos darbas.
Reikėtų paminėti, kad bendra pramoninė zona – Pietų Korėjos gyventojai dirba Šiaurės Korėjos teritorijoje, ir atvirkščiai – yra viena iš priemonių Korėjoms priartinti ir sutaikyti vienai su kita. Kitos Šiaurės ir Pietų Korėjos bendradarbiavimo sritys – turizmo plėtojimas, krovininio geležinkelio organizavimas ir nuolatiniai vyriausybiniai kontaktai. Deja, visi šie projektai taip pat buvo pristabdyti po to, kai Pchenjanas apkaltino Seulą nedraugiškos politikos vykdymu. Verta priminti, kad šių metų sausio 30 d. Šiaurės Korėja paskelbė nutraukianti visus susitarimus su Pietų Korėja.
Mažo vaiko psichologija
Kas gi lemia karingą Šiaurės Korėjos retoriką? Vargu ar Pchenjanas tikrai bijo, kad šalies teritorija gali būti okupuota JAV ar Pietų Korėjos. Vašingtonas ir taip yra užsikrovęs sunkiai pakeliamas misijas Afganistane ir Irake. Tikėtina, kad JAV įsitrauktų į žaidimą tik tuo atveju, jei Šiaurės Korėja pradėtų realų karinį Pietų Korėjos puolimą. Tačiau ar Pchenjanui, nepaisant visos karingos jo retorikos, apsimoka pradėti karą – irgi klausimas. Juolab vargu ar galima teigti, kad Pietų Korėja norėtų užkariauti savo šiaurinę kaimynę. Net teoriškai svarstant tokią galimybę, reikėtų iš karto paminėti, kad užkariavęs Šiaurės Korėją Seulas užsikrautų labai didelę naštą – tektų greitai spręsti šios teritorijos smarkaus ekonominio atsilikimo klausimą.
Iš esmės Šiaurės Korėja gali būti rami dėl savo nacionalinio saugumo. Tai leidžia teigti, kad karingos Pchenjano retorikos paskirtis kita. Šiaurės Korėja sunkiai išgyventų be tarptautinės pagalbos. Pavyzdžiui, ši šalis yra įtraukta į Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą (World Food Programme). Tačiau Vakarai ekonominės krizės laikais labiau yra susirūpinę savo vidinėmis problemomis negu kitų šalių bėdomis. Šiaurės Korėja siekia būti matoma ir minima tarptautiniame kontekste. Tikėtina, jog Pchenjanas labiausiai bijo, kad jį visi pamirš ir leis ramiai sau tūnoti „komunistiniame rojuje“. Taigi karinga retorika leidžia išlaikyti regione tam tikrą nuolatinę įtampą ir būti dėmesio centre. Tokia Pchenjano pozicija primena mažo vaiko, kuris kelia skandalus, kad į jį atkreiptų dėmesį, psichologiją.
Šiaurės Korėja – neprognozuojama
Logiškai mąstant, Vakarų pasaulis irgi galėtų būti ramus dėl Šiaurės Korėjos, nes jos veiksmai turėtų apsiriboti grasinimais. Tačiau tenka pripažinti, kad Kim Jong Ilo (Kim Čen Iro) režimas yra sunkiai prognozuojamas, tad tam tikros rizikos, jog Pchenjanas pradės įgyvendinti savo grasinimus, vis dėlto yra. Nereikia pamiršti ir to, kad Šiaurės Korėja stengiasi tobulinti savo ginkluotę. Pchenjanas kuria balistinę raketą „Taepodong-2“, kuri, spėjama, gali skrieti 7000 kilometrų, o tai leistų jai pasiekti Aliaską ar Havajus. Kad Vakarų pasaulis aštriai reaguoja į Šiaurės Korėjos siekį sukurti tokio pobūdžio ginklą, rodo ką tik įvykęs skandalas dėl Šiaurės Korėjos bandymo „išvesti į orbitą palydovą“. Priminsime, kad „raketos su palydovu“ startas įvyko balandžio 5 dieną. Šiaurės Korėja raportavo, jog „palydovas sėkmingai išvestas į orbitą“, tačiau JAV, Japonija ir Pietų Korėja tai neigia. Turimais duomenimis, Šiaurės Korėjos raketa subyrėjo ore, jos dalys nukrito į vandenyną. Vakarų pasaulis mano, kad „palydovo paleidimo“ scenarijumi Šiaurės Korėja galėjo dangstyti savo balistinės raketos bandymą.
Pažymima ir tai, kad Šiaurės Korėjos nestabilumas gali būti susijęs ne tiek su esamos valdžios veiksmais, kiek su galimu valdžios pasikeitimu. Ne taip seniai visas pasaulis spėliojo, ar šios šalies lyderis Kim Jong Ilas yra veiksnus, o gal jo apskritai jau nebėra gyvo. Apie Šiaurės Korėjos lyderio sveikatą sklandė įvairių gandų, nors oficialioji propaganda ir bandė įtikinti, kad šalies vadovui viskas gerai ir jis toliau eina savo pareigas. Kaip ten bebūtų, keletą mėnesių vieninteliu Kim Jong Ilo veiksnumo „įrodymu“ buvo nuotraukos iš „šalies vado apsilankymo įvairiuose objektuose“, kurias kartkartėmis parodydavo Šiaurės Korėjos televizija. Tačiau tos nuotraukos galėjo būti padarytos anksčiau arba tiesiog suklastotos. Kad Kim Jong Ilas iš tikrųjų gyvas, paaiškėjo tik tada, kai jis kovo 17 dieną, per patį situacijos Korėjos pusiasalyje paaštrėjimo įkarštį, atvyko su oficialiu vizitu į Kiniją. Tačiau klausimų dėl Šiaurės Korėjos vado sveikatos vis dar lieka. Tikėtina, kad Kim Jong Ilo dingimas keliems mėnesiams iš viešosios erdvės buvo susijęs su insultu, po kurio jis atsigavo ne be Prancūzijos specialisto – neurochirurgo Francois-Xaviero Roux pagalbos.
Visi supranta, kad Šiaurės Korėjos vado mirtis ar ilgalaikė negalia gali įžiebti vidinę kovą politinėje šalies erdvėje, arba, kalbant paprasčiau, – „kovą dėl sosto“. Tokioje situacijoje šalis, kuri galbūt turi branduolinį ginklą, taptų ypač neprognozuojama. Politinėje suirutėje gali būti priimti bet kokie – net labai neapgalvoti – sprendimai. Suprantama, tokia situacija nesuteiktų daugiau stabilumo Korėjos pusiasaliui, o greičiausiai sudrebintų visą regioną.
Viktor Denisenko
