Tai buvo audringi pasaulio istorijos metai – metai, kai griuvo Berlyno siena, o didžiojoje dalyje Rytų Europos žlugo komunistiniai režimai. 1989 metų revoliucijos – kai kurios taikios, kai kurios prasiveržusios smurtu, kai kurios, organizuotos liaudies, o kai kurios vadovaujamos Komunistų partijos vadovybės – nušlavė Šaltojo karo laikų Europos diktatorius ir atvėrė kelią dešimtojo dešimtmečio demokratinėms ir laisvos rinkos reformoms.
Buvo 1987 metų birželio 12 diena, kai JAV prezidentas Ronaldas Reaganas stovėjo prie Berlyno Brandenburgo vartų ir paragino Sovietų Sąjungos lyderį Michailą Gorbačiovą nuversti sieną, kuri dalija miestą į sovietinius Rytus ir demokratinius Vakarus.
M. Gorbačiovas tą patį mėnesį, siekdamas atgaivinti Komunistų partiją, priėmė politines ir ekonomines reformas, kurios reiškė Pertvarkos pradžią. Rytų Europos lyderiai suprato, kad jie daugiau nebegali kliautis sovietų tankais, kad represuotų politinius oponentus.
Žvelgdamas į prieš 20 metų vykusius įvykius, M. Gorbačiovas „Laisvosios Europos radijui“ teigia nesigailintis dėl tuo metu priimtų sprendimų. Jis teigia, kad sprendimai buvo priimti vardan Rusijos, Vokietijos, Europos ir viso pasaulio interesų.
M. Gorbačiovas teigia, kad žmonės Rusijoje jo klausia, kodėl jis atsisakė sovietų kontrolę. „Tačiau ko aš atsisakiau? Kai aš taip atsakau, žmonės nebežino, ką pasakyti“ – teigia M. Gorbačiovas.
„Ką aš atidaviau? Lenkiją lenkams. Čekoslovakiją čekams ir slovakams. Ir taip toliau. Kam priklauso šios žemės? Žmonės vis dar sako „Ne“, jie vis dar nesutinka. Tačiau sovietinio bloko paleidimas palengvino mūsų šalies gyvenimą. Šiuo atveju dėl Rusijos veiksmai neturi tapti debatų objektu“ – teigia paskutinysis Sovietų Sąjungos lyderis.
Siena griuvo su trenksmu
Rytų Vokietijos komunistinis režimas ėmė svyruoti 1989 metų gegužę, kai sukūrė skylę Geležinėje uždangoje leisdama dešimtims tūkstančių Rytų Vokietijos gyventojų patekti į Vakarus per Austriją. Tūkstančiai prisiglaudė Vakarų Vokietijos ambasadose Budapešte, Prahoje, Varšuvoje.
Migrantų srautas dar išaugo po 1989 metų rugsėjo 10 dienos, kai Vengrija suteikė oficialų leidimą pabėgėliams iš Rytų Vokietijos keliauti į Vakarus. Čekoslovakija ir Lenkija tų pačių metų spalį priėmė panašius nutarimus.
Daugelis regi, kad lemiamas Rytų Vokietijos „Taikios Revoliucijos“ posūkio taškas buvo 1989 metų spalio 9 diena. Tuomet Rytų Vokietijos policija atsisakė planų jėga išvaikyti masyvią, taikią demonstraciją Leipcigo mieste.
M. Gorbačiovas buvo ką tik apsilankęs pas kietosios linijos šalininku buvusį Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honeckerį, kurį bandė įkalbėti vykdyti Pertvarkos reformas. Nuo to laiko, turint omenyje, kad protestuose Rytų Berlyne ir Leipcige kasdien dalyvaudavo po 1 mln. žmonių, E. Honeckerio dienos poste buvo suskaičiuotos. Motyvuodamas prasta sveikata, jis atsistatydino spalio 18 dieną.
Valdžios vairą iš E. Honeckerio perėmė Egonas Krenzas. Tačiau jis nesugebėjo efektyviai susitvarkyti su masiniais protestais, nesugebėjo ir sulaikyti emigracijos į Vakarus per Čekoslovakiją.
Lapkričio 9 dieną Rytų Vokietijos vyriausybė nusprendė atverti savo sienas su Vakarų Vokietija ir Vakarų Berlynu. Apie tai pranešė Rytų Vokietijos politbiuro narys Giunteris Schabowskis.
Paklaustas, kada įsigalios pokyčiai, G. Schabowskis greitai akimis permetė dokumentą ir pareiškė: „Mano žiniomis, tai jau įsigaliojo. Dabar. Nedelsiant. Be jokio atidėliojimo“.
Tiesa, G. Shabowskio atsakymas buvo kiek per ankstyvas. Įstatyme buvo teigiama, kad Rytų Vokietijos gyventojai turi prašyti specialios vizos ir palaukti bent vieną dieną, kad galėtų vykti į Vakarus.
Nežinodami apie įstatyme įtvirtintus reikalavimus prašyti vizos iš savo vyriausybės, dešimtys tūkstančių Rytų Berlyno gyventojų užplūdo sienos perėjimo punktus ir užklupo nepasirengusią policiją, kuri nenorėjo jų praleisti. Minia vis augo, augo ir jos nepasitenkinimas. Dalis pasienio policininkų tuomet nusprendė atverti perėjimo punktus ir praleisti žmones.
Berlyno siena krito. Po metų Rytų ir Vakarų Vokietija taps vieninga valstybe.
Šoko banga ir domino efektas
Berlyno sienos griūtis sukėlė tikras šoko bangas Rytų bloke. Komunistiniai režimai ėmė kristi vienas po kito tarsi domino kaladėlės.
35 metus Bulgarijos diktatoriumi buvęs Todoras Živkovas atsistatydino jau kitą dieną po to, kai buvo atverti Berlyno sienos perėjimo punktai. Tai buvo „rūmų revoliucija“, kurią sukėlė T. Živkovą nuvertęs reformistinis Bulgarijos Komunistų partijos sparnas.
Užsienio reikalų ministras Petaras Mladenovas ir reformistas technokratas Andrejus Lukanovas tapo viršiausiais Centro komitete. Jie išardė partiją kaip T. Živkovo asmeninės galio instrumentą ir pervadino ją Bulgarijos Socialistų partija.
Aksominė revoliucija
Čekoslovakijos opozicija kiek atsiliko nuo dalies savo kaimynų mesdama iššūkį komunistinei diktatūrai. Tačiau vos tik Prahoje prasidėjo pokyčiai, Aksominė revoliucija greitai nušlavė autoritarinę valdymo sistemą.
Opozicija išsikristalizavo lapkričio 17 dieną, kai valstybinės saugumo tarnybos smurtu numalšino studentų demonstraciją Prahoje. Kitą dieną buvo įkurtas „Pilietinis forumas“, kuris turėjo koordinuoti opozicijos veiklą. Dauguma jo narių buvo „Chartijos 77“ signatarai. Ši chartija 1977 metais išreiškė paramą disidentams ir pasmerkė komunistinį režimą dėl prastos žmogaus teisių padėties.
Pagrindiniu „Pilietinio forumo“ atstovu buvo Vaclavas Havelas – disidentas rašytojas ir „Chartijos 77“ signataras. Jo išrinkimas šalies prezidentu 1989 metų gruodį vainikavo Aksominę revoliuciją. V. Havelas teigė, kad opozicija visada laukė esminio įvykio, kuris sukeltų masinius protestus.
„Kaip esu kalbėjęs ir rašęs anksčiau, buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau sniego gniūžtė ims riedėti ir taps tikra lavina. Niekas nežinojo, kokia bus ta gniūžtė ir kada visa tai atsitiks. Mes nebuvome pranašautojai. Tačiau buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks“ – teigė V. Havelas „Laisvosios Europos radijui“.
Policijos smurtas prieš studentus Prahoje suteikė tą kibirkštį, sukėlusią masinius protestus visoje šalyje. Protestuotojų skaičius augo sulyg kiekviena diena.
Lapkričio 27 dieną „Pilietinis forumas“ paskelbė nacionalinį streiką. Prahoje susirinko milžiniška minia, reiškianti savo nepakantą Komunistų partijos lyderiui Milošui Jakešui. Susirinkę skandavo „Jakešą į šiukšlių dėžę“. Po poros dienų M. jakešo vyriausybė žlugo. Santykinai taikus perėjimas uždirbto Čekoslovakijos sukilimui istorinį „Aksominės revoliucijos“ vardą.
Kraujas ir revoliucija Rumunijoje
Priešingai Aksominei revoliucijai, įvykiai Rumunijoje prasiveržė smurtu. Prieš nuverčiant ir nužudant paskutinį senojo sukirpimo komunistinės Europos lyderį Nicolae Ceausescu, susirėmimuose su saugumo pajėgomis žuvo daugiau nei 1 tūkst. žmonių.
Ilgiau nei 5 dienas gruodžio viduryje policija ir kariuomenė brutalia jėga malšino protestus Timisoaroje. „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistas Emilis Hurezeanu 1989 metų gruodžio 18 dieną taip pasakojo savo įspūdžius: „Pradžioje buvo susirinkę vos keli šimtai žmonių, tuomet susirinko tūkstančiai, o kai kurių teigimu net dešimtys tūkstančių žmonių. Timisoaros miestas buvo užblokuotas nuo gruodžio 16 dienos. Įvykiai tęsėsi ir antrą dieną, sekmadienį, kai demonstracijos išaugo“.
N. Ceausescu gruodžio 21 dieną Bukarešte sušaukė susibūrimą, kuriuo buvo siekiama pasmerkti sukilimą Timisoaroje. Tačiau jis neperprato Rumunijos žmonių nuotaikų. Jie buvo pavargę nuo skurdo, nuolatinių nepriteklių ir troško pokyčių po Berlyno sienos griūties ir komunistinių režimų žlugimo likusiose Rytų Europos šalyse.
N. Ceausescu kalbos, kuri buvo tiesiogiai transliuojama per šalies televiziją, viduryje minioje kilo neramumai. Iki cenzūrai nutraukiant transliaciją, rumunai televizorių ekranuose galėjo išvysti N. Ceausescu šoką, kurį jis patyrė stebėdamas perversmo Bukarešte pradžią.
„Tylėkite ir likite savo vietose“ – šaukė diktatorius miniai. Vėliau jo pakalikai uždarė diktatorių ir jo žmoną Centrinio komiteto pastate, kur jie praleido visą naktį.
Susibūrimas virto visišku chaosu, kuris vėliau tapo visą dieną sostinėje besitęsusia antikomunistine revoliucija. Vakare demonstrantai susirinko netoliese esančioje Universiteto aikštėje. Dešimtis žmonių čia nušovė saugumo pajėgos. Šimtai buvo suimti ir sumušti.
Tačiau kitą rytą revoliucija išplito į kitus Rumunijos miestus. Kai tūkstančiai darbininkų patraukė link partijos Centrinio komiteto būstinės Bukarešte, N. Ceausescu kartu su žmona pabėgo malūnsparniu.
Revoliucija įsismarkavo, kai opozicijos pusėn perėjo Rumunijos kariuomenė. N. Ceausecu ir jo žmoną netoli Targovistės miesto kariuomenei įdavė pakeleivingo automobilio vairuotojas, kurį susistabdė bėgantis diktatorius.
Tiek N. Ceausescu, tiek jo žmonai greitai buvo surengtas parodomasis karinis tribunolas, kuriame pateikti kaltinimai įvairavo nuo neteisėto turto įgijimo iki tūkstančių žmonių nužudymo prieš revoliuciją ir jos metu. Nuteisti myriop, jie tą pačią dieną - 1989 metų gruodžio 25-ąją – buvo sušaudyti. Buvo Kalėdos.
Rytų Europos valstybių gyventojams komunizmo žlugimas atnešė esminių pokyčių. Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje vėl atgijo tautinės tapatybės, o tai reiškė šių šalių dezintegraciją 1991 metais. Balkanuose, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje prasidėjo kariniai neramumai, kurių padariniai jaučiami iki šiol.
