Važinėjimas į darbą ir iš jo užtrunka pakankamai ilgai, kad būtų naudingas. Per garsiakalbius sklinda mąslus literatūros kritiko Harold Bloom balsas, eismo kamštyje sėdinčiam verslininkui pasakojantis apie „Poemos skaitymo meną“ (The Art of Reading Poem). Kitame miesto gale, metro, studentas pirmąją pavasario atostogų dieną praleidžia važiuodamas į Gugenheimo muziejų. Ir viršuje, lėktuvui skrodžiant horizontą, moteris išsitraukia savo Oprah „Rugpjūčio šviesos“ (Light in August) leidimą.
Bet intelektas nėra didesnio kultūros gabaliukų skaičiaus suspaudimas į didįjį proto sudedamąjį galvosūkį. Nepaisant to, kad operos ir koncertai yra profilaktika prieš prasčiokišką egzistenciją, dėl to mes nepasidarome protingesni. Mes tiesiog norime nusipirkti išmintį.
Šis amžius yra suprekinto arba komercinio intelekto amžius, pastebimai vartojamos aukštosios kultūros laikmetis, kuriame intelektualinis gyvenimas yra skrupulingai matuojamas ir jam klijuojamos etiketės.
Dėl to reikėtų kaltinti lygių galimybių sėkmę ir išpuikimą. Dėl praeito amžiaus pabaigos eksponentinių mokslo ir gyvenimo lygio pasiekimų pažanga ėmė atrodyti neišvengiama, progresas ėmė atrodyti vienos mokslinės pėdos padėjimu priekyje kitos. Intelektualinis horizontas atrodė plokštesnis, labiau suprantamas, prieinamesnis. Dėl to nestebina intelektualinio vešlumo didėjimas. Turtėjimas akivaizdžiai padarė savo.
Facebook yra pašvęstas šio kultūrinio atgimimo katalogavimui. Čia žmonės kuruoja savo personas ir jas demonstruoja pasauliui. Jaunesnėms kartoms būdinga įtampa dėl eklektikos, nors ir apsimetant nerūpestingais. Alchemikas sudaro sąrašą aukso ieškojimui: D. Šostakovičius, Dresden Dolls, Justin Timberlake, Miles. Populiari yra „Ponia Delovėj“ (Mrs Dalloway), įsprausta tarp „Hario Poterio“ ir, paprasčiausiai, „Rusų“ (The Russians). Būsenos atnaujinimas jums primena, kad vienas draugas ką tik grįžo iš „nepaprastos Mocarto operos“, o kitas dabar „domisi Herzog filmais“. Tai yra panoptikumo pasiekimas; dalyviai yra jo kaliniai.
Kyla pagunda šiuos pastebėjimus apriboti siaura apsimetėlių diletantų klase. Bet įsitikinimas, kad intelektas pasiekiamas per įsigijimą, perorientavo visą visuomenę.
Neseniai mano 15 metų pusseserė svarstė galimybę tarp vidurinės mokyklos ir koledžo padaryti metų pertrauką – neortodoksinė mintis tarp Amerikos vidurinės klasės studentų. Tačiau vietoj to ji nusprendė atidėti tą pertrauką tarp koledžo ir magistratūros studijų. Žinoma, kad ji jau yra padariusi prielaidą, jog jos ateityje bus magistratūros studijos, nors ji dar nėra nusprendusi dėl savo karjeros. Aukštesnis laipsnis pats yra tapęs karjeros tikslu.
Žinoma, kad aukštesnis išsilavinimas visada reiškė didesnės ekonominės sėkmės galimybę, ir dabar vis daugiau karjerų reikalauja tokio sertifikato. Bet laipsnių vis labiau siekiama kaip statuso simbolių. Mes netampame protingesni, mes tik esame labiau apsėsti išoriniais ženklais.
Mes įsitraukėme į įmantrų kvalifikacijų kabuki teatrą. Mūsų universitetai pilni ribotas, nesvarbias disertacijas rašančių studentų. Jie sunkiai triūsia tam, kad taptų profesoriais, o ne tam, kad savo gyvenimą praleistų atsidavę savo sričiai. Rašytojai ir bibliotekininkai dabar siekia magistratūros ir doktorantūros laipsnių, kad pasiruoštų darbams, kurie tūkstančius metų egzistavo be tokių kliūčių. Netgi šunų vedžiotojai lanko kursus, kad gautų sertifikatą. Mes tapome tokie priklausomi nuo kvalifikacijų katalogo, kad praradome savo sugebėjimą padaryti nepriklausomą sprendimą. Mes nebesiekiame aistrų ir interesų be kiekybinio atlygio.
Bet yra skirtumas tarp intelekto kultivavimo ir aukštos kultūros supratimo vystymo. Ir kalbėdamas apie aukštąją kultūrą turiu galvoje ne tik rafinuotą Luvro dekorą, bet ir sieninę tapybą, Ukrainos liaudies dainas – iš tikrųjų bet kurią žmogaus saviraišką, kuri skatina mąstymą. Kultūrinis įžvalgumas nėra tik žiūrėjimas ar klausymas nurodytų meno ar muzikos kūrinių, ar savęs privertimas skaityti kūrinius iš gerų knygų meniu. Nesvarbu kiek muziejų mes aplankome, jei savo mainus su menu vertiname tik kaip priemonę padaryti kitiems įspūdį, mes neskiriame pelų nuo grūdų.
Statistika, savo ruožtu, mums nepasakoja didžiulio intelektualinio pabudimo istorijos. Ji mums tik sako, kur yra rinka kultūrai. Didingi pareiškimai apie masinio intelekto aušrą yra išpučiami kiekvieno manijos savo erudiciją padaryti vieša. Ką tik perskaityta knyga iškart pasirodo internete esančioje asmeninėje biografijoje ar nekūrybingai įspraudžiama į pokalbį kviestinių pietų metu.
Atrodo, kad visuomenės kultūros skonis stipriai koreliuoja su žinojimu. Koncertų salės, kuriose grojamas P. Čaikovskis ir S. Rachmaninovas, yra užpildytos, bet daug mažiau žiūrovų ateina pasiklausyti O. Mesiano ir A. Šionbergo. Pastarieji, žinoma, priklauso atpažįstamų nesuprantamumų rinkai ir yra populiarūs tarp tų, kuriems kelia susierzinimą tai, kad Oprah jiems pasako, ką skaityti.
Prieš kelis metus David Brooks rašė apie panašų fenomeną Rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje. Jis lankėsi Prinstono universitete, kad pasidomėtų šalies ateities lyderiais, ir priėjo išvados, kad savo interesais jie yra kvalifikuoti, disciplinuoti ir enciklopediški. Vienu žodžiu, jie yra ypatingi. Kitaip sakant – geri. Kai jie bus valdžioje, rašė jis, „tai bus gera šalis, nors galbūt ir ne puiki“. Šiame pasiekimų pasaulyje asmeninės dorybės pojūtis yra prarastas. Jis rašė, kad šiems studentams buvo sunku suprasti, kaip gali plagiatorius daryti žalą, net jei jis nėra pagaunamas.
Tai, ką išsiaiškino D. Brooks, tinka ir platesniam aspiracinio vartojimo pasauliui. Iš principo nieko nėra blogo dideliais kiekiais vartoti didį meną, svarbius romanus ar išsilavinimo klasifikacijas. Apsilankymas balete „Šventasis pavasaris“ niekam nekenkia. Bet jei mes nesugebėsime atskirti apsilankymo ir įvertinimo, mes dėl to galime tapti skurdesniais, ir mums beliks tik mūsų bendro kultūrinio turtingumo karikatūra. „Intelektualios“ masės sunkiai dirbs kasinėdamos kultūrinių artefaktų parduotuvėje, bet klausimas, ar jos skaitys tekstus ir iš jų mokysis, ar naudos juos tik kaip prekybos objektus.
Tiesą pasakius, mes esame labai toli nuo masinio intelekto amžiaus. Kaip yra pasakęs Šekspyras, kurį vėliau atkartojo W. Faulkner, „tai idioto papasakota pasaka – triukšminga, bet neturinti jokios prasmės“.
Parengta pagal More Intelligent Life
