JAV televizijos tinklo CBS komandai buvo suteikta neeilinė galimybė aplankyti vietą, kurią yra regėjęs vos vienas kitas žmogus. Tai – Vatikano biblioteka, kurioje sukaupta didžiulė neįkainojamų vertybių kolekcija. Ši biblioteka buvo įkurta prieš penkis amžius, Europoje besibaigiant tamsiųjų Viduramžių laikotarpiui – tuomet katalikų Bažnyčioje suklestėjo taip vadinamas humanizmas, ir pastaroji tapo atvira naujoms filosofijos bei mokslo idėjoms.
Vatikano biblioteka – tai popiežiaus biblioteka, kurioje esti žymiai daugiau, nei vien tik su bažnyčia susijusių dokumentų. Ten galima aptikti muzikos ir matematikos rankraščių, karo bei žvalgybos dokumentų ir, galiausiai – netgi receptų knygų bei meilės laiškų, senesnių nei 2 tūkst. metų.
Ši biblioteka yra uždara visuomenei – tai vieta, kur įleidžiami tik mokslininkai. Tačiau Vatikanas sutiko įsileisti „60 minučių“ rubrikos korespondentą Morley Saferą ir aprodyti jam bei leisti įamžinti keletą iš neįkainojamų mūsų bendros praeities paminklų.
Rodos, vos įkeli koją į Romą, už kiekvieno kampo susiduri su senove – vos tik atvykus į Vatikaną, taip ir nutiko: pro akis pražygiavo viduramžių kostiumų paradas. Ką gi, geresnio būdo pradėti tokią kelionę turbūt nė negalėtų būti.
„Bibliotekoje turime apie du milijonus spausdintų knygų,“ – vos įžengus į vidų, pasakė bibliotekos prižiūrėtojas Timothy's Janzas. Aplinkui, kur bepažvelgsi, viskas alsavo senove: tiek didingas pastatas, tiek jame slypintys turtai.
T. Janzas parodė įspūdingą Bibliją, kurią 1476 m. užsakė kalvoto Urbino miesto Italijoje kunigaikštis: ranka perrašyti kiekvieną puslapį ir perpiešti kiekvieną paveikslėlį užtruko ilgiau nei metus. „Ji dekoruota tikru auksu“, – pridūrė jis, atsargiai rodydamas nuostabiai puošnius puslapius.
Šis rankraštis – vienas iš 80 tūkst., laikytų bibliotekoje iki atsirandant spaudai. Be to, po spaudos atsiradimo, biblioteka buvo papildyta dar dviem milijonais – ar net daugiau – spausdintų knygų: krikščioniškų ir pagoniškų, šventų ir šventvagiškų, beveik kiekviena žmogaus žinoma kalba. Negana to, bibliotekoje apstu grafikos darbų bei piešinių, kurie – tarsi langai į praeitį.
Be to, tenai yra ir neįkainojama monetų kolekcija: vienos seniausiųjų – netgi 2 tūkst. metų senumo, naudotos Palestinoje. Yra ir sidabrinių monetų – tokių pačių, kokiomis Judui buvo atsilyginta už sutikimą išduoti Kristų.
Bibliotekoje saugomas pasaulio žemėlapis, nupieštas daugmaž 50 m. iki Kristupo Kolumbo kelionės: jo kampe vaizduojami vartai į rojų. Be to, ten laikoma ir paties K. Kolumbo aprašyta kelionė į naująjį pasaulį, paviešinta 1493-aisiais.
„Ar galima būtų teigti, kad ši biblioteka – tarsi Vakarų civilizacijos palėpė?“ – pasiteiravo straipsnio autorius M. Saferas.
„O, tai visiškai tiesa, – atsakė tėvas Michaelis Collinsas, airių kunigas, plačiai aprašęs Vatikaną. – Ši palėpė niekuo nesiskiria nuo bet kokios kitos palėpės. Talpiname čia pačius įvairiausius daiktus, o tam, kad jų sutilptų dar daugiau, pakuojame pirmuosius į dėžes ir taip bandome sutaupyti vietos“.
Jeigu šios bibliotekos lentynas sustatytumėte vieną šalia kitos, jų ilgis siektų apie 50 km.
„O ar yra nors vienas asmuo, kuris besąlygiškai žinotų, ką ši biblioteka saugo po savo skliautais?“
„Tiesą sakant, niekas to nežino – aprėpti visa tai žmogaus protui būtų tiesiog neįmanoma. Turiu omenyje, tiksliai įsiminti kiekvieno kūrinio pavadinimą, bei kas ir kada jį parašė,“ – įsitikinęs tėvas M. Collinsas.
„Galima sakyti, jog tai, ką mes čia turime, yra visos žmonijos lobiai,“ – į pokalbį įsiterpė bibliotekai vadovaujantis monsinjoras Cesare Pasinis.
Bibliotekos Didžiojoje salėje, iš esmės nepakitusioje per amžių amžius, kabo antikinių paveikslų kolekcija. Joje – šventųjų, filosofų bei didžiųjų bibliotekų atvaizdai iš pasaulio, dar iki prasidedant krikščionybės erai: paveiksluose matyti Babilonas, Atėnai bei Aleksandrija.
„Šie atvaizdai čia susikaupė per amžius, ir šios sienos – tai jų namai,“ – pakomentavo monsinjoras C. Pasinis.
„O ar tiesa, kad yra tik vienas žmogus, galintis pasiimti knygą iš bibliotekos?“ – pasiteiravo M. Saferas.
„Taip. Popiežius yra tas, kuris, vos panorėjęs, gali paimti bet kurią knygą,“ – atsakė monsinjoras.
Jeigu Šv. Petro bazilika atspindi bažnyčios spindesį, tuomet šalimais esanti biblioteka – vienuolių ir raštininkų palikimas, kurie praeityje darė tiesiog neįtikėtinai puikius rankraščius.
Pavyzdžiui, bibliotekoje saugomas užkonservuotas rankraštis, kurį užsakė muzikai atsidavęs popiežius Leonas X. Taip pat – ir Kalėdinių mišių tekstas, kurį ant altoriaus laikydavo Aleksandras XI. Abu šie rankraščiai – penkių amžių senumo ir parašyti ant pergamento – nudirtos gyvūno odos.
„Neretai išvysite pergamentams naudojamas avių ar ožkų odas,“ – paaiškino Christopheris Celenza, Amerikos akademijos Romoje vadovas.
C. Celenza – mokslininkas, dažnai užsukantis pasinaudoti šios bibliotekos turtais. Jis teigė, jog rašymas ant pergamento anais laikais buvo ne tik varginantis, bet ir labai brangus.
„Jeigu vienuolynas norėjo išleisti Bibliją, turinčią apie 400 psl., ją užsakiusiam žmogui tai galėjo atsieiti 400 avių. Tai – brangi investicija,“ – sakė jis.
„O ar esate kada nors čia užsukęs ne darbo reikalais, o tiesiog pasivaikščioti, apžiūrėti pačius įvairiausius daiktus ir paieškoti ko nors neįtikėtino?“ – paklausė M. Saferas.
„Manau, kad kiekvienas iš mūsų vienu ar kitu metu yra čia atėjęs su viltimi aptikti kažką ypatingo, ir, pasukęs tam tikra kryptimi, žengęs, kur tik akys veda“, – atsakė Amerikos akademijos vadovas.
Tarp bibliotekos turtų yra XI a. traktatas apie karą bei Bizantijos kario atvaizdas, kuris stovi su liepsnosvaidžiu rankose – pastarąjį graikai buvo išradę dar prieš 1,5 tūkst. metų. Tarp įvairenybių taip pat yra septyniolika Anglijos karaliaus Henriko VIII laiškų, skirtų jo mylimajai Annai Boleyn.
„Šie laiškai yra vienas keisčiausių ir neįprasčiausių dalykų, kuriuos galima aptikti popiežiaus archyvuose,“ – nusišypsojo tėvas C. Collinsas.
Pastarieji parašyti paties karaliaus ranka. Tačiau prabėgus šiek tiek laiko, moteriai, vėliau tapusiai jo antrąja žmona, jo paties įsakymu buvo nukirsta galva, o kūnas – sudegintas ant laužo.
Henrikas VIII laiškus pasirašydavo į parašą įpindamas širdelės formą, tarsi įsimylėjęs mokyklinukas. Juose jis rašė apie savo aistringą meilę bei didžiulį ilgesį, kurį jaučia nematydamas Annos. „Ak, kaip norėčiau būti, – rašo jis. – Savo mieliausiosios rankose, ir bučiuoti tuos žavius „dukkys“ (Ką tai galėtų reikšti Henriko terminais, galite nuspėti pasitelkę fantaziją).
Paklaustas, kodėl šie laiškai laikomi Vatikano bibliotekoje, tėvas Michaelis atsakė: „Mes nežinome, kaip jie atsirado Vatikane. Tačiau, galėjo būti, jog koks nors šnipas, galbūt – vienas iš mano pirmtakų kunigų – galėjo juos pavogti ir atgabenti į Romą, kai buvo nagrinėjama Henriko skyrybų su pirmąja žmona byla“.
Tąkart bažnyčia atsisakė leisti Henrikui išsiskirti su Catherine iš Aragono tam, kad šis galėtų vesti Anną. Nepaisant to, karalius vis vien vedė pastarąją, nutraukė ryšius su Roma ir pats ėmėsi vadovauti Anglijos Bažnyčiai. Dėl to didžioji šalies dalis tapo protestantiška.
„Tai viena iš XVIa. akimirkų, vedusi krikščionybės skilimo – kraujo praliejimo ir karų – link, kuriais XVIa. ypač pasižymėjo,“ – paaiškino C. Celenza.
Tuo tarpu, žmogui žingsnelis po žingsnelio tyrinėjant planetą, netruko prasidėti mokslinė revoliucija. XVII a. viduryje jūrininkai neįtikėtinai išsamiai pradėjo piešti pasaulio žemėlapius.
Tuo pat metu Galilėjas Galilėjus nukreipė akis ir teleskopą į dangaus aukštybes. Bibliotekoje esti jo daryti saulės dėmių brėžiniai, išlikę nuo 1612 m. O dėl mokslininko įsitikinimo, kad saulė – visatos centras ir kad Žemė sukasi aplink ją, bažnyčia paskelbė pastarąjį erezijų skleidėju.
„Tuometinis popiežius, Urbonas VIII, su Galilėjumi buvo labai geri draugai. Bažnyčios galva yra pasakęs mokslininkui: „Klausyk, aš su tavimi pilnai sutinku. Tu esi teisus. Bet viešai su tavo atradimais sutikti negaliu todėl, kad esu popiežius: sutikdamas su tavimi, prieštaraučiau Biblijai. Sugriaučiau ne tik katalikų įsitikinimus dėl pasaulio sandaros, bet ir visų krikščionių,“ – papasakojo tėvas C. Collinsas.
Todėl, praėjus 380 m. – 1992 m. – popiežius Jonas Paulius II viešai atsiprašė dėl neteisybės G. Galilėjaus atžvilgiu. O jo pasekėjas, Benediktas XVI, pabandė pagaliau priimti kompromisą dėl amžius trunkančių nesutarimų tarp mokslo ir bažnyčios. Neseniai sakytame pamoksle pastarasis teigė, kad net Didžiojo sprogimo teorija, nuo kurio prasidėjo visatos sukūrimas, neprieštarauja tikėjimui, kadangi už viso to slypi Dievo protas.
Tuo tarpu popiežiaus bibliotekos gilumoje, nuo amžiaus dylančias knygas bando gelbėti restauratorių komanda, kurie kasdien galynėjasi su drėgmės, pelėsių ir laiko padaryta žala.
„Ko gero, tai nesibaigiantis darbas, taip?“ – M. Saferas pasiteiravo vienos iš darbuotojų.
„Tikrai taip, be jokios abejonės,“ – atsakė Angela Nunez Gaetan.
A. N. Gaetan ir jos kolegos centimetras po centimetro taiso bei tiesina senovinius knygų puslapius, nukrapštydami specialią pastą, prieš amžius uždėtą geranoriškų restauratorių – pastą, kuri šiuo metu baigia pavirsti į rūgštį, besismelkiančią ir naikinančią puslapius.
Vienas iš restauratorių – Mario Tiburzis – labai retai teskaito tai, ką taiso. Vyras sako, jog tai trukdo susikaupti – pavyzdžiui, jei knygos autorius pasitaiko Mikelandželas (renesanso dailininkas, skulptorius ir poetas).
Nors šis sunkus ir kruopštus darbas užtruks mėnesius ar net metų metus, jo rezultatai – pribloškiantys. A. N. Gaetan teigia: „Manau, kad tai, ką šiuo metu atgaminame, žmonės galės skaityti dar ir po tūkstančio metų“.
Patys vertingiausi bibliotekoje esantys dokumentai yra 2 tūkst. metų senumo – maždaug to laikmečio, kai valdė pats pirmasis popiežius – Šv. Petras, kuris ilsisi kape, esančiame po jo vardu pavadinta bazilika.
Jo laiškai tikintiesiems sudaro dvi Naujojo Testamento knygas. Bibliotekoje yra šių laiškų kopijos, perrašytos ant papiruso graikų kalba vieno iš Petro mokinių daugmaž 200-aisiais mūsų eros metais, praėjus kone amžiui po pirmojo popiežiaus mirties.
Iš to paties laikmečio yra išlikusios ir Evangelijos pagal Luką bei dalies Evangelijos pagal Joną – taip pat parašytos ant papiruso – skaitytos pirmųjų krikščionių Egipte ir amžius saugotos vienuolyne dykumoje.
Bibliotekoje taip pat yra pati seniausia žinoma Viešpaties malda, tačiau originalas – toks trapus, kad yra leidžiama žvilgtelėti tik į jo kopijas.
„Tie papiruso lakštai, mano nuomone, yra patys svarbiausi krikščionybės lobiai,“ – nedvejodamas teigia monsinjoras C. Pasinis.
Besibaigiant kelionei ėmė atrodyti, kad neaprėpiama bibliotekos kolekcija yra tarsi susiliejusi su miesto gyvenimu: centurionai ir kryžiuočiai, ištisi amžiai tikėjimo ir kvailysčių, praeitis ir dabartis.
Išeinant pro Vatikano bibliotekos duris apima jausmas, kad šioje vietoje viskas yra persigėrę kažkuo paslaptingu – galimybė įkvėpti oro, kuriuo šimtmečius kvėpavo kiti žmonės, ir paliesti istoriją – tiesiog neįtikėtina.
