Ar Europos Sąjunga iš esmės yra moteriškas projektas? Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja (ir tuo pačiu aukščiausias pareigas Komisijoje einanti moteris) Margot Wallström mano, kad taip. Ji pažymi, kad ES mėgsta kompromisus ir įsiklausymą bei atmeta tokius baisius dalykus kaip konfliktas. M. Walström, kuri atsakinga už ES projekto „pardavimą“ piliečiams, leidžia suprasti, kad dėl to moterims galėtų būti suteikta daugiau aukščiausių Sąjungos postų.
M. Walström ypač gėdingu faktu laiko tai, kad tik vyrų vardai (pvz., Tony Blair, Jean-Claude Juncker, Anders Fogh Rasmussen ir Wolfgang Schüssel) minimi kalbant apie tris svarbius postus, kuriuos reikės išsidalinti per ateinančius mėnesius: Europos Komisijos pirmininko, ES užsienio reikalų vadovo (arba „aukštojo įgaliotinio“) ir naująsias nuolatinio Europos Vadovų Tarybos, į kurią įeina valstybių narių lyderiai, pirmininko pareigas. Gera Briuselio valdininkams svarstyti apie didelių ir mažų, Šiaurės ir Pietų šalių ar kairės ir dešinės pusiausvyrą, sako ji. Ar nors vienas kandidatas bus ne vyras pilku kostiumus ir kaklaraiščiu?
Esminė problema ta, kad į svarbias pareigas „vyrai renka vyrus“ ir tai kenkia ES, tvirtina M. Walström. Vyrai ir moterys „papildo“ vieni kitus. Pavyzdžiui, vadovai vyrai tradiciškai saugumą apibrėžia kaip „karines išlaidas“. Vadovės moterys labiau susitelkia ties saugumu, pasiekiamu suteikiant galimybę naudotis švariu vandeniu ir įgyti išsilavinimą arba „apsaugant moteris ir vaikus“. Tai ne tik moteriškas saugumo supratimo būdas, tvirtina ji, – jis europietiškas.
Atmetus įprastą feministinę propagandą, M. Walström teisi dėl vieno svarbaus dalyko: (bent iš pirmo žvilgsnio) pasipiktinimą kelia tai, kad į nė vienas aukščiausias Europoje pareigas nepretenduoja jokia moteris. Liūdna, kai švaistomas talentas ir vidutiniokai vyrai užima vietas, kurios galėtų atitekti už juos gabesnėms moterims. Vienu laipteliu žemiau – vienos stipriausių Europos Komisijos narių yra moterys, tarp jų – Neelie Kroes, atsakinga už konkurenciją, Mariann Fischer Boel – už žemės ūkį ir Meglena Kuneva – už vartotojų teises.
Bet apskritai ponios Wallström tezė geriausiu atveju yra klaidinanti. Pirma jos teiginio bėda ta, kad ne visos Europos šalys yra linkę į konsensusą ar netgi ne tokios jau taikios. Galbūt daug jų atsisakė didelių išlaidų gynybai ir labai stengiasi neprovokuoti gąsdinančių Rusijos ir Kinijos galybių, bet tai ne tas pats. Jeigu esate M. Wallström – Švedijos socialdemokratė, kurios darbas yra kviesti „pilietinės visuomenės“ grupes kalbėtis apie Europos pilietybės modelius, – Europa gali atrodyti labai jauki. Bet keliose kitose šalyse rinkėjai ne taip seniai buvo išsirinkę tokius kariautojus kaip T. Blair arba tokius „macho“ kaip Silvio Berlusconi ir Nicolas Sarkozy. Daugelyje Vakarų Europos šalių visuomenės nuomonė linksta į aršų protekcionizmą, o tai visada apima „ksenofobijos ir nacionalizmo dozę“, kaip neseniai pastebėjo Pasaulio prekybos organizacijos vadovas Pascal Lamy. Nedaug būta „įsiklausymo“ prieš minioms italų (panašu, kad remiant kai kuriems vietos politikams) imant padeginėti romų lūšnynus.
Kita bėda ta, kad naujosios europareigybės, ypač nuolatinio Tarybos pirmininko, reikalauja daugiau įgūdžių nei tik mokyti pasaulį dainuoti sutartinai. ES politikai nuolat sako, kad ieškoma „pono Europos“ (gana seksistinė formuluotė), bet užimsiantis šį postą iš tikrųjų Europai nevadovaus. Jis (ar ji) pirmininkaus 27 vyriausybių vadovų, sudarančių Europos Vadovų Tarybą ir ginančių nacionalinių vyriausybių interesus užsienyje ir Briuselyje, susitikimams.
Europos Vadovų Taryba yra šiurkštoka ir pagyrūniška grupuotė. Ji veikia ne rasdama visus tenkinantį konsensusą, bet po priešingų stovyklų telkimo, papirkinėjimo ir bauginimo pasiekdama nedailų kompromisą. Jos susitikimai panašūs į nemalonių vyrų klubą. Tradiciškai jie prasideda vėlią popietę, kad politiniai debatai prasidėtų prie vakarienės ir tęstųsi iki vėlyvos nakties (dažnai lydimi berniokiško kikenimo dėl to, kiek koks lyderis padaugino išgerti). Diplomatai išpučia šias nesąmones, su pasigardžiavimu kalbėdami apie ginčus, trunkančius iki aušros, arba „trejų marškinių susitikimus“, t.y. trunkančius 36 bemieges valandas.
Europos Komisija turi gerai dirbančių moterų aukštuose postuose (ir keletą baisiai) pirmiausia dėl to, kad jos pirmininkas José Manuel Barroso labai stengėsi 2004 m. rinkdamasis komandą. Bent vienam premjerui jis pasakė, jog šio šalis galės turėti tą komisaro portfelį, kurio norės, jei tik į Briuselį pasiųs moterį. Tokias neoficialias kvotų sistemas lengviau pateisinti, kai – kaip J. M. Barroso – gali išdalinti 26 postus, nors net ir tokiu būdu Komisijoje tėra devynios moterys.
Merkel metodas
Rasti kandidatę į Tarybos pirmininko pareigas yra sunkiau, bet įmanoma. Iš esmės tai reiškia ieškoti protingos moters, kuri gali kontroliuoti padėtį pasipūtusių vyrų pilname kambaryje. Tokių yra buvę: Margaret Thatcher savo geriausiais laikais arba Angela Merkel dabar. Vokietijos kanclerė turi nuostabų sugebėjimą atrodyti save menkinanti, bet tuo pat metu subtiliai leisti suprasti, jog ją supa juoką keliantys vyrai. (Neseniai vokiečių žurnalistų paklausta apie savo santykius su Prancūzijos prezidentu, ponia Merkel atsakė: „Manau, kad esu nuobodžiausias žmogus, kokį tik ponui Sarkozy yra tekę sutikti.“)
Tiesą sakant, A. Merkel pati atskleidžia didžiausią M. Wallström argumentų trūkumą. Dėl vienos svarbios priežasties moterų, kandidatuojančių į aukščiausias pareigas ES, trūkumas piktina tik išoriškai. Jei ponia Merkel norėtų būti pirmąja nuolatine Europos Vadovų Tarybos pirmininke, ji gautų šį darbą nekliudoma. Bet ji sako jo nenorinti: ir valdyti Vokietiją esanti pakankamai įdomi užduotis. Tai tiesiog sveikas protas. Jo atžvilgiu monopolio neturi nei vyrai, nei moterys, nei europiečiai.
Parengta pagal The Economist
