Artimuosiuose Rytuose vėl įsiliepsnojo Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Nors prieš gerą dešimtmetį regiono politikams – Š. Peresui, I. Rabinui ir J. Arafatui – buvo pavykę susitarti dėl taikos, pastaroji konfrontacija vėl atskleidžia Šventosios Žemės žaizdas ir žydų bei palestiniečių konstruktyvaus dialogo trūkumą. Tai nėra naujas politinis bei karinis reiškinys – jau keletą dešimtmečių šiame regione vyksta nuolatiniai žydų ir arabų susidūrimai, kurie prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai Vakarų valstybės, siekdamos kompensuoti karo metais žydų tautos patirtą žalą, nutarė suteikti jiems galimybę sukurti savo valstybę.
Jungtinės Tautos 1947 metų lapkritį priėmė rezoliuciją, kuria padalino Palestiną, 55 procentų jos skirdami žydams, o 45 procentus – arabams. Jeruzalę JTO paskelbė tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai. Palestinos arabai bei aplinkinės valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos.
Vis dėlto 1948 m. Izraelis deklaravo nepriklausomybę. Aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį ši valstybė laimėjo, tuo pačiu užimdama dalį žemių, pagal JTO padalijimo planą skirtų palestiniečiams. Vėlesnių karų metu Izraelis užėmė naujų teritorijų, kuriose gyvenę arabai pradėjo pasipriešinimą.
Bėgant dešimtmečiams tiesioginius karo veiksmus pakeitė sukarintų palestiniečių organizacijų vedama kova. Tokio pobūdžio kova, žinoma su pertraukomis, vyksta iki šiol. Palestiniečiai apšaudo Izraelio teritorijas raketomis ar minosvaidžių sviediniais, naudoja teroristinę taktiką. Savo ruožtu Izraelis pasitelkia aviaciją, tankus ir sausumos kariuomenę.
Nauja Izraelio ir palestiniečių konfrontacija prasidėjo gruodžio pabaigoje, kai maždaug 60 karo lėktuvų vos per kelias minutes smogė daugiau kaip 50-čiai taikinių. Izraelio išpuolis buvo atsakomasis po kelias dienas vykusių anklave veikiančių islamistų grupuočių atakų, kurių metu į Izraelio teritoriją buvo leidžiamos raketos ir minosvaidžių sviediniai.
Taigi pagrindinis šios Izraelio karinės operacijos pretekstas – „Hamas“ radikalų nutrauktos paliaubos. Nuosaikus palestiniečių prezidentas M. Abbasas taip pat pabrėžia, kad atsakomybė už Izraelio smūgius Gazos Ruožui tenka islamistiniam judėjimui „Hamas“, nepanorusiam pratęsti pusės metų paliaubų su žydų valstybe.
„Hamas“ – ko gero labiausiai priešiška Izraeliui organizacija. 2006 vasarį „Hamas“ laimėjo Palestinos įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus ir sudarė politinę daugumą. Ši organizacija iškovojo Palestinos valdžią iš nuosaikia laikomos „Fatah“. Radikalioji „Hamas“ siekia ne tik visiškos palestiniečių nepriklausomybės, bet ir „Izraelio valstybės sunaikinimo“. Todėl įstrigo derybos dėl taikaus, kelis dešimtmečius besitęsiančio konflikto sprendimo.
Dėl „Hamas“ radikalumo dalis palestiniečių, taip pat prezidentas M. Abbasas, kuris yra su „Hamas“ susipriešinusio sekuliaraus judėjimo „Fatah“ lyderis, skelbia nepritarimą šios organizacijos pozicijai.
Užsienio valstybės irgi smerkia „Hamas“ vienašališkus metodus. JAV prezidento administracija paragino skelbti „nuolatines paliaubas“ Artimuosiuose Rytuose ir pareikalavo, kad „Hamas“ liautųsi atakuoti Izraelį. Pažeidus paliaubų susitarimą ir išprovokavus smurto bangą, pasak Vašingtono atstovų, „Hamas“ parodė „savo tikrą teroristinės organizacijos veidą“.
JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas, nors ir kvietė Izraelį nutraukti „nepriimtiną“ smurtą Gazos Ruože ir aplink jį, kritikavo Palestinos radikalų veiksmus.
Jeruzalės krikščioniškų bažnyčių lyderiai, Vatikanas, Šventosios Žemės kustodas, Graikų ortodoksų patriarchas, Sirų ortodoksų patriarchas ir Evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas ir kitų krikščioniškų bažnyčių Jeruzalėje kvietė nutraukti kovas ir paskelbė Kalėdinį kreipimąsi susitaikyti.
Yra ir atvirai remiančių Izraelio karinę operaciją. Be amerikiečių, ES vairą perėmusi Čekija taip pat gina Izraelio karo veiksmus. Čekijos užsienio reikalų ministras K. Schwarzenbergas, kuris yra ištikimas JAV sąjungininkas, pareiškė, kad „Hamas“ šiuo metu eliminavo save iš politinių debatų.
Tačiau yra ir atvirai remiančių palestiniečius. Palestinos išsivadavimo organizacija paragino Gazos Ruože dislokuoti tarptautines pajėgas ir šitaip apginti šią palestiniečių teritoriją nuo „Izraelio nusikaltimų“ – intensyvaus bombardavimo ir sausumos atakų, per kurias žuvo šimtai žmonių (kurių dauguma – civiliai).
Egipto sostinėje Kaire savo solidarumą Gazos palestiniečiams rodė apie 10 tūkstančių žmonių. Demonstrantai ragino savo valdžią, pastaraisiais mėnesiais su Izraeliu blokuojančią Gazos Ruožą, laisvai įsileisti į šalį palestiniečius. Solidarumą su palestiniečių tauta deklaravo ir Sirijos karalienė. Paramą Palestinai išreiškia ir dauguma kitų arabų šalių.
Taigi nuomonės dėl konfrontacijos yra pakankamai prieštaringos, tačiau didžioji pasaulio dalis ragina kariaujančias puses pradėti derybas ir siekti taikos regione. Taika Šventojoje Žemėje būtų geriausia alternatyva. Tačiau kategoriškų politikų savo sudėtyje turintis Izraelio saugumo kabinetas atmetė tarptautinius pasiūlymus dėl paliaubų Gazos Ruože.
Galima būtų daryti išvadą, kad intensyviu oro ir sausumos puolimu siekiama nuversti „Hamas“ režimą. Izraelis ko gero mano, kad vietoj „Hamas“ palestiniečiams vėl galėtų vadovauti nuosaikesnė ir sukalbamesnė „Fatah“. JAV bei Vakarų pasaulis taip pat siekia susilpninti „Hamas“, kuri yra pakankamai kategoriška ir taikos derybos su šios organizacijos politikų valdoma Palestina yra labai sudėtingos.
Turbūt tik tada, kai radikalius politikus (tiek Izraelyje, tiek ir Palestinos autonomijoje) pakeis nuosaikesni, galėsime tikėtis taikos Šventojoje Žemėje. Ir tai nėra tik utopija: juk tiek palestiniečiams, tiek žydams norisi taikaus gyvenimo, o karas niekada nė vienai pusei neatneša džiaugsmo.
Gediminas Dubonikas