Kalnų Karabachas (KK), kurio pavadinimas azerbaidžaniečių kalba (azeri kalba priklauso tiurkų kalbų grupei) reiškia „juodasis sodas“, iš tikrųjų nepanašus į Rojaus sodus, o greičiau primena juodus nesantaikos laikus.
Tiesa, tie laikai, nors 1994 m. buvo pasiektos paliaubos, nesibaigė, ir tik nuolat atsinaujinančios nedrąsios derybos tarp Jerevano ir Baku, kurių net negali pavadinti derybomis, liudija, jog tarptautinė bendruomenė imasi kai kurių veiksmų, kad konfliktas būtų visiems laikams užgesintas.
Dar vienas žingsnis – tarpininkaujant Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, Azerbaidžano ir Armėnijos vadovų Ilhamo Alijevo ir Seržo Sargsiano susitikimas Kazanėje (pagal lyderių pavardžių pirmąsias raides vartojama santrumpa MAS).Deryboms vėl pakirpti sparnai
Tačiau apžvalgininkai sutaria, kad susitikimas nepavyko, nes jis lauktų rezultatų nepasiekė. O D. Medvedevas, kaip praneša laikraštis „Kommersant“, taip nusivylęs MAS susitikimu, kad ketina nutraukti savo kaip tarpininko misiją. Kitas Azerbaidžano ir Armėnijos vadovų derybas jis organizuos tik tuomet, jeigu jose galų gale bus pasirašytas dokumentas dėl KK sureguliavimo principų (vadinamasis „Kelio žemėlapis“, analogiškas Artimųjų Rytų taikaus sureguliavimo planui).
Laikraštis primena, kad nuo metų pradžios šį susitarimą aktyviai rengė ESBO Minsko grupė (į ją įeina Rusija, JAV ir Prancūzija, o organizacijai šiemet pirmininkauja Lietuva). Šalys dėjo daug vilčių, kad 9-ajame vadovų susitikime Tatarstano (Totorijos) respublikos sostinėje dokumentas bus pasirašytas ir tai vainikuos sėkmingas derybas, kurios vyko Maindorfe, Astrachanėje ir Sočyje. Išvakarėse net JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton kartu su Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrais patvirtino, kad jokių abejonių dėl taikaus susitarimo nebeliko, ir „Kelio žemėlapis“ Kazanėje bus pasirašytas.
Technologiškai planas atrodė taip: Jerevanas pradeda grąžinti šešis Azerbaidžanui priklausančius rajonus aplink Kalnų Karabachą, taip pat 13 kaimų Lačino rajone, bet šis lieka Armėniją ir KK jungiančiu koridoriumi. Toks planas Baku ir Jerevanui buvo pateiktas dar 2007 m. lapkritį, o 2010 m. ESBO Minsko grupė jį atnaujino, pagal Madrido principus įtraukdama punktą apie laikiną ir nuolatinį regiono statusą, kurį patvirtintų referendumas.
Kas gi nutiko? Į birželio 24-ąją Kazanėje vykusį susitikimą Baku diplomatai atsivežė dešimt naujų pasiūlymų, kurie turėtų papildyti Minsko grupės parengtą dokumentą. Azerbaidžianas priekaištavo Armėnijai, kad ji esą vėl ima reikalauti iš Baku maksimalių nuolaidų, iškreipdamas visą derybų procesą. Derybininkams vėl nesutarus dėl baigiamojo dokumento, beliko konstatuoti, kad „derybose padaryta tam tikra pažanga“. Pozityviausiai iš visų susitikimą įvertino Azerbaidžano naujienų agentūra „Trend News Agency“, pranešimą pavadinusi „Kazanės susitikimas paliko nedidelę viltį“, o armėnų portalas rusų kalba „Novoje vremia“ parašė, kad „Kazanėje Rubikono peržengti nepavyko“.
Baku žvangina ginklais
Kad MAS derybose persilaužimo ir nereikėjo tikėtis (Rusijos analitinio centro „Alte et certe“ vadovas Andrejus Epifancevas rašė, kad diplomatinio sprendimo čia ir negali būti), paaiškėjo iš karto po jų, kai Azerbaidžano lyderis I. Alijevas grįžo į Baku. Sostinėje buvo surengtos iškilmės ir karinis paradas, skirtas Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų dienai ir šalies nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui. Parade dalyvavo didžiulės ginkluotosios pajėgos: 6000 kareivių, 400 karinės technikos vienetų ir ginkluotės sistemų. I. Alijevas pademonstravo kone visą savo galią: pagrindine Baku aikšte riedėjo moderniausia karinė technika, parodyta apie 60 naujausių ginklų rūšių, 14 šarvuočių, 22 koviniai ir 8 mokomieji lėktuvai, uoste švartavosi 28 karo laivai.
Aikšte žlegėjo iš Rusijos pirktas vidutinio nuotolio zenitinis raketinis kompleksas C-300, prieš minas naudojami transporteriai „Matador“, „Marauder“, pagaminti kartu su „Paramount Group“ (PAR) kompanija, taip pat šiuolaikinė turkų, Izraelio, čekų karinė technika. Parade netrūko tėvyninės gamybos ginkluotės: buvo rodomi šaunamieji ginklai „Istiglal“, 60 mm minosvaidžiai „Kommando“, 82 mm „Aširim-5“ ir kt.
Bet svarbiausia ne tai. Tiems, kas nesuprato, kam ši moderni karinė technika demonstruojama, I. Alijevas tai nurodė savo šventinėje kalboje. Jis išsamiau apsistojo prie Azerbaidžano karinės galios. „Karas Kalnų Karabache dar nebaigtas, – pagrasino prezidentas. – Mūsų valstybės biudžetas išaugo 16 kartų. Mūsų išlaidos kariniams tikslams padidėjo 20 kartų ir siekia 3,27 mlrd. dolerių [tai sudaro apie 5,7 proc. šalies BVP. – Č.I.].
Tai dar ne galutinė riba. Šiandien Azerbaidžano karinės išlaidos 50 proc. didesnės už visą Armėnijos valstybės biudžetą. Karinis Azerbaidžano biudžetas ir toliau užims pirmą vietą tol, kol Armėnija neatlaisvins mūsų žemių ir nepasirašys taikos susitarimo. Tai, kad Armėnija okupuoja 20 proc. mūsų teritorijos, yra laikinas reiškinys, kuris negali tęstis amžinai. Aš visiškai įsitikinęs, – kalbėjo I. Alijevas, – kad bet kokiu atveju mūsų teritorinis vientisumas bus atkurtas. Dėl to mes turime būti dar stipresni...“
Naujienų agentūra „Regnum“, cituodama šią kalbos dalį, priduria, kad pernai birželio 8 d. Azerbaidžano Nacionalinis susirinkimas patvirtino valstybės karinę doktriną, kuri parengta pagal 2007 m. priimtą nacionalinio saugumo koncepciją. Joje pabrėžiama, kad Azerbaidžanas turi teisę, „pasitelkdamas visas turimas priemones, taip pat ir karinę jėgą, išlaisvinti užgrobtas teritorijas ir atkurti teritorinį vientisumą“. Kol ši koncepcija galioja, Baku ir Jerevanas negali tikėtis žengti taikos keliu, pabrėžia „Regnum“.
Sunki Lietuvos dalia...
Taigi, kaip LTV „Panoramai“ iš Baku sakė jos korespondentas Vykintas Pugačiauskas, šalys pateko į užburtą ratą. Abi pusės kaltina viena kitą: Jerevanas – kad Baku paskutinę akimirką panoro įrašyti dešimt pakeitimų, Baku – kad Jerevanas tyčia klaidina pasaulį. Armėnija, negalinti prilygti kaimynei nei ekonomine, nei karine galia, pasikliauja Rusija, kuri įsipareigojo ginti Armėniją nuo užsienio agresijos ir turi savo bazių, bet neaišku, ar kištųsi į KK karą, nes tai ne Armėnijos teritorija.
Prieš septyniolika metų paliaubomis pasibaigęs nuožmus karas spėjo nusinešti apie trisdešimt tūkstančių gyvybių. Milijonas turėjo palikti namus, daugiausia azerbaidžaniečių. Dabar Kalnų Karabache, kurį armėnai vadina Arcachu, gyvena beveik vien armėnai, bet separatistinio regiono nepripažįsta niekas pasaulyje, net pats Jerevanas.
Pastaruosius porą metų padėtis ties abi puses skiriančia linija ėmė sparčiai prastėti, pažymi TV apžvalgininkas, o nuo snaiperių ir per susišaudymus žūva vis daugiau karių ir civilių. ESBO, kuriai pirmininkauja Lietuva, šis įšaldytas konfliktas bene pavojingiausias iš visų posovietinių, bet Vilniaus siūlymai atitraukti pajėgas tik pykdo jo šalis.
Beje, Vilnius neslepia, kad per jo pirmininkavimo metus išspręsti šį sudėtingą uždavinį vargu ar pavyks. Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, kurį cituoja agentūra „Regnum“, po susitikimo Kazanėje sakė tikįs, kad darbas bus tęsiamas. „Aš kviečiu abiejų šalių lyderius vykdyti įsipareigojimus, kurių jie ėmėsi 2010 m. spalį Astrachanėje ir šių metų kovą Sočyje, taip pat ir užkertant kelią incidentams sąlyčio linijoje ir susilaikant nuo jėgos panaudojimo...“
Tiesą sakant, ESBO pirmininkaujančiojo žodžiai skamba blankiai. Bet jie atitinka dabartinę Azerbaidžano ir Armėnijos santykių sanklodą, o svarbiausiai derybų tarpininkei Rusijai tinka šis regiono status quo. Mat ji ir toliau grumiasi dėl įtakos naujiems žaliavų srautams regione.
Paradoksalu, bet vienintelė užkarda įsiliepsnoti naujam konfliktui – naftotiekių trasos Kaukaze. Netoli nusidriekę du svarbūs vamzdynai – Baku–Tbilisis–Džeihanas ir Baku–Supsa. Jais nafta tiekiama į Vakarų Europą ir JAV, apeinant Rusiją ir Iraną. Karo veiksmai Kalnų Karabache, žinoma, rimtai grėstų šiems naftotiekiams ir Rusijos interesams Kaukaze. Kita vertus, Armėnija yra svarbi Rusijos tarpininkė vykdant sutartis su Iranu. Vėl kilus panašiems į 1992 m. įsiliepsnojusius neramumams, nė viena regiono valstybė neišvengtų katastrofiškų padarinių, todėl tiek Rusija, tiek Vakarai, tiek ESBO linkę toleruoti „savaiminės tėkmės“ politiką regione. Lietuvą ji neša pasroviui.
Česlovas Iškauskas
