Trečiadienį Kosovo nepriklausomybę pripažino pirmieji Serbijos kaimynai – Kroatija bei Vengrija. Netrukus tokį patį žingsnį žengs ir Bulgarija. Kyla klausimas, kokie motyvai pastūmėjo Serbijos kaimynes pripažinti jauniausią Europos valstybę?
Kaip rašo BBC korespondentas Kosove Nickas Thorpe‘as, Serbija bei jos artimiausia sąjungininkė Rusija nepailsdamos argumentavo, kad Kosovo nepriklausomybė graso sugriauti stabilumą Balkanų regione. Tuo tarpu valstybės, kurios parėmė Prištinos vienašališką nepriklausomybės deklaraciją, priešingai teigia, kad Kosovo nepriklausomybė buvo paskutinis neišspręstas ir dėl to nestabilumą bei konfliktus regione kurstęs klausimas.
Serbijos kaimynai – Kroatija, Vengrija bei Bulgarija – pritarė būtent pastarajai nuomonei. „Saitai tarp regiono valstybių yra itin svarbūs, o jų ilgalaikis stabilumas yra nepakeičiamas taikos bei saugumo Europoje garantas“ – rašoma trečiadienį išplatintame Kroatijos Vyriausybės pareiškime.
Pirmoji nuo buvusios Jugoslavijos atsiskyrusi valstybė buvo šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujanti Slovėnija, kuri viena pirmųjų pripažino nepriklausomą Kosovą. Kroatija, kuri 1991-92 ir vėliau 1995 metais buvo įklimpusi į kruviną karą su Serbija, turėjo itin stengtis, kad pataisytų santykius su Belgradu. Dvišalė prekyba pastaruoju metu buvo plėtojama itin sėkmingai ir 2007 metais pasiekė 1 mlrd. dolerių. Tačiau Kroatija, užuot gyvenusi patogiai ignoruodama Kosovą, nusprendė rizikuoti santykių su Serbija iširimu.
Kroatijos prezidentas Stipė Mesičius, pats kadaise buvęs Jugoslavijos lyderis, savo pareiškimuose po Kosovo nepriklausomybės pripažinimo tapatinosi su Kosovu. Poreikį pripažinti Prištiną jis palygino su Zagrebo siekiu išsikovoti pripažinimą 1991 metais. Dar viena priežastis, kodėl Kroatija galėjo nuspręsti pripažinti Kosovą yra artėjantis NATO viršūnių susitikimas Bukarešte. Kroatija kartu su Albanija bei Makedonija tikisi jau Rumunijos sostinėje gauti pakvietimą prisijungti prie aljanso. JAV, kuri yra didžiausia Kosovo nepriklausomybės rėmėja, ragino visas šalis pripažinti Prištiną, todėl kiekvienas, siekiantis įtikti Vašingtonui, turi laikytis šios linijos.
Tuo tarpu Vengrija, kaip teigiama, Kosovą pripažino sunkia širdimi. Kone 280 tūkst. etninių vengrų gyvena šiaurinėje Serbijos Vojvodinos provincijoje. Jie nuolat tapdavo pavienių, tačiau nuolat besikartojančių išpuolių aukomis. Dažniausiai išpuolius prieš vengrus vykdydavo jauni serbai, kurie per konfliktus dešimtajame dešimtmetyje buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas Kroatijoje, Bosnijoje bei Kosove. Tad Vengrijoje pagrįstai baiminamasi, kad Kosovo nepriklausomybės pripažinimas gali išprovokuoti dar daugiau smurtinių išpuolių prieš Vojvodinoje gyvenančią etninių vengrų mažumą. Į Vojvodinos provinciją ėmus plūsti per karo pabėgėliais tapusiems serbams, šioje teritorijoje vis didesnę įtaką įgauna „Serbijos Radikalų partija“. Vienas šios partijos narys prieš kelias dienas atvirai pareiškė, kad etniniai vengrai gali tapti serbų taikiniu.
Tačiau didžiausi išbandymai Serbijoje gyvenančiai vengrų mažumai jau yra praeityje. 1999 metų kovą Vengrija prisijungė prie NATO, o jau po dešimties dienų NATO pradėjo bombarduoti Serbiją. Atakoms buvo naudojamos Vengrijoje esančios bazės. Kai vengrai Novi Sado mieste nuo oro atakų bėgo glaustis specialiose priedangose, vietiniai serbai klausė, kodėl jie nekeliauja namo. Tačiau etninių vengrų atsakas buvo aiškus: mes visų pirma lojalūs Serbijai. Apie pusšimtis etninių vengrų žuvo kovodami Serbijos pusėje karuose su Kroatija bei Kosovu.
Bulgarijos sprendimas pripažinti Kosovą Serbijai yra skausmingas kitu atžvilgiu. Kadangi Bulgarija yra krikščionių ortodoksų dominuojama valstybė, tai ji turi ilgą draugystės su Belgradu istoriją. Abi valstybės taip pat bendradarbiauja su Rusija šiai planuojant tiesti dujotiekį „Pietų Srautas“, kuris, kaip manoma, dar labiau padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Be to, kad siekia pamaloninti JAV, Bulgarijos Vyriausybė nerimastingai stebi Rusijos įtakos augimą regione. Be to, būdama NATO nare, Sofija siekia parodyti, kad ji visų pirma yra lojali euroatlantinėms struktūroms.
Balkanai šiuo metu primena XIX amžių, kai mažos valstybės, vykstant didžiųjų supergalybių galios žaidimams, itin atsargiai rinkosi savo sąjungininkus.
