Vargu ar kas ginčys, kad Sirijos konfliktas jau seniai peržengė šios valstybės sienas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje šalyje bemaž nuolat vykstančiuose ginkluotuose susirėmimuose kaunasi Basharui al Assadui ištikimos ginkluotosios pajėgos ir sukilėliai. Vis dėlto, pažvelgus giliau, matyti, kad vyksta ir gerokai didesnis, išorinis „karas“, kuriame dalyvauja kur kas stipresnės jėgos. Pagrindiniai veikėjai – JAV, Rusija, Turkija, Iranas ir Saudo Arabija – puoselėja skirtingas viltis ir stengiasi įvykius pakreipti savo naudai. Visų šių veikėjų interesus verta glaustai aptarti atskirai.
Šių metų gruodžio 21 d. duodamas interviu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog jo vadovaujama šalis labai nenorėtų, kad „po kokių nors pokyčių Sirijoje įsivyrautų chaosas, kurį galima matyti kai kuriose kitose regiono šalyse“. Politikas taip pat pridūrė, kad Rusija nėra susirūpinusi B. al Assado likimu, ji nerimauja dėl pačios šalies ateities. Šis prezidento pareiškimas patvirtina, kad viena iš pagrindinių paskatų Rusijai iki šiol aktyviai remti Sirijos valdantįjį režimą yra nežinomybė, kaip į santykius su Maskva žvelgtų naujasis Sirijos valdantysis elitas ir kokią įtaką tai darytų Rusijos galimybei įgyvendinti savo strateginius tikslus. O jų ši turi nemažai.
Bene svarbiausia priežastimi, kodėl Rusija siekia išlaikyti Sirijoje status quo, galima laikyti šios šalies geopolitines ambicijas. „Arabų pavasaris“ sumažino ir taip retas Rusijos sąjungininkų gretas musulmoniškame pasaulyje. Libija ir Egiptas jau pašalinti iš negausaus artimiausių Kremliaus draugų sąrašo. Vis dėlto, pasak Carnegie centro Maskvoje ekspertų, nė viena iš šių valstybių nebuvo toks svarbus Rusijos regioninis buferis Artimuosiuose Rytuose, kokiu galima laikyti Siriją. Kai kurie ekspertai tiesiai šviesiai teigia, kad be Sirijos Rusija šiame regione neturi jokio svorio.
Žvelgiant plačiau, Kremlius palaiko valdantįjį Sirijos režimą, nes yra iš principo nusiteikęs prieš užsienio jėgų intervenciją į šią valstybę. Perversmo Libijoje metu „atsikandusi“ Vakarų valstybių politikos lemiamų pokyčių regioninėje ir tarptautinėje arenoje (nužudytas Maskvos sąjungininkas Muammaras el Gaddafi, neskraidymo zonos virš Libijos pažeidimai ir įvairūs kiti su tarptautine teise prasilenkiantys sąjungininkų kariniai veiksmai šioje valstybėje pakurstė dar didesnį Rusijos nepasitikėjimą JT ir kitomis tarptautinėmis institucijomis, kurios Maskvoje ir taip yra laikomos Vakarų įtakos sklaidos įrankiu ir t. t.), Rusija demonstruoja vis griežtesnę poziciją, kad bet kurios šalies viduje kylančius konfliktus valstybė turi spręsti pati. Šitaip Rusija ne tik siekia išlaikyti paklusnią sąjungininkę – Siriją ir šiokį tokį galios balansą Artimuosiuose Rytuose. Taip pat ji stengiasi sukurti precedentą neleisti išplisti kitoms Vakarų palaikomoms revoliucijoms šiame arba kituose regionuose, kuriuose Rusija turi savo strateginių interesų.
Dar vienas dažno tarptautinės politikos eksperto minimas motyvas, verčiantis Kremlių palaikyti B. al Assado režimą, yra Rusijos plėtojami ekonominiai energetiniai ryšiai su šia valstybe. Pavyzdžiui, Rusijos naftos kompanijos „Tatneft“ ir „Sojuzneftegaz“, nors ir nedideliais kiekiais, išgauna naftą Sirijoje. Prie praėjusių metų lapkritį pradėto tiesti 1500 kilometrų ilgio dujotiekio, per Iraką sujungsiančio Iraną su Sirija, statybos darbų, nepatvirtintais duomenimis, turėtų prisidėti koncernas „Stroytransgaz“, dujų milžinės „Gazprom“ antrinė bendrovė „Georesurs“ bei kelios kitos rusų kapitalo įmonės ir t. t. Todėl nenuostabu, kad ekonominiai motyvai daro nemažą įtaką Kremliaus politiniams sprendimams Sirijos ateities klausimu.
Ginkluotas tarptautinės bendruomenės įsikišimas į Sirijos konfliktą greičiausiai reikštų naujos valdžios atėjimą, kuris vargu ar būtų palankus Rusijai. Verta prisiminti, kad nuvertus M. el Gaddafi režimą Libijoje ėmė plisti radikalios džihadistinės ir salafistinės nuotaikos, todėl Rusijos ir Kinijos įmonės ten tapo nepageidaujamos. Tokio scenarijaus pasikartojimas Sirijoje Rusijai reikštų nemažų investicijų į šios valstybės ekonomiką ir energetikos sektorių praradimą. Toks rezultatas Kremliui vargu ar būtų priimtinas.
Rusiją erzina, kad, pasinaudodamos Vakarų skatinama demokratija, į valdžią po revoliucijų musulmoniškose valstybėse veržiasi religiniu pagrindu sukurtos partijos. Žvelgiant iš Maskvos perspektyvos, tai itin prastas scenarijus, mat ji ne tik praranda geopolitinę įtaką, bet ir kuriamas priešiškumas pačiai Rusijai. Jokia paslaptis, kad Rusija jau seniai susiduria su iš Kaukazo ir Centrinės Azijos kylančia islamo grėsme. Tad religinio fanatizmo vienijamų vyriausybių plėtra Artimuosiuose Rytuose, iš kur Rusija ranka pasiekiama, Maskvai yra dar vienas visiškai nereikalingas galvos skausmas.
Be šių, galima įžvelgti ir keletą kitų mažiau reikšmingų Rusijos motyvų palaikyti status quo Sirijoje. Remiantis Stokholmo tarptautinės taikos tyrimų instituto duomenimis, Sirijos karinis importas 2007–2012 metais padidėjo net penkis kartus, o 78 proc. šio importo buvo iš Rusijos. Remiantis įvairiais šaltiniais, vien 2010 m. Rusijos kompanijos Sirijai patiekė ginklų už 4,7 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto šios dvišalės prekybos ginklais ekonominės reikšmės Rusijai negalima pervertinti. Žinant, kad pasaulyje esama nemažai valstybių, turtingų energetinių išteklių ir kitų resursų, prarastąją Sirijos rinką Kremlius nesunkiai kompensuotų daugiau ginklų parduodamas kitur. Dėl šių priežasčių B. al Assado valdomos Sirijos, kaip potencialios Rusijos ginklų rinkos, negalima laikyti itin svarbiu motyvu Rusijai priešintis valdančiojo režimo kaitai šioje valstybėje.
Šią prielaidą patvirtina ir žvelgiant vien iš ekonominės perspektyvos nesuvokiama Sirijos skolų už įsigyjamą rusišką ginkluotę nurašymo praktika. Remiantis įvairiais šaltiniais, 2005 m. Rusija nurašė daugiau nei 70 proc. iki tol susidariusios 13 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolos Rusijai. Galiausiai Sirija turėjo apmokėti tik 1,5 mlrd. JAV dolerių. Kiti 2,5 mlrd. JAV dolerių šios skolos turėjo būti investuoti į bendrus ekonominius Rusijos ir Sirijos projektus. Tokia iš pirmo žvilgsnio švaistūniška Kremliaus politika byloja, kad Rusija yra pasiryžusi daryti įvairias jai ekonominiu požiūriu nenaudingas nuolaidas mainais už stiprinamus politinius ir ekonominius ryšius su šia valstybe.
Dar vienas aspektas, bent jau formaliai laikytinas svarbia dingstimi Rusijai nenutraukti ryšių su valdančiuoju Sirijos režimu, yra jos iki šiol nuomojama vieta karinei bazei Tartuso uoste. Ši Rusijos karinė bazė yra skirta jos kariniam laivynui Viduržemio jūroje aprūpinti, todėl esant reikalui galėtų tapti vienu iš Rusijos karinių jūrų pajėgų atramos punktų šiuose vandenyse. Tačiau, dienraščio „The Guardian“ duomenimis, minėtame uoste iki dabar dislokuoti tik keli rusų karo laivai, keliasdešimties asmenų personalas, įrengta pora atsargų sandėlių, o reguliarūs rusų karo laivų vizitai į uostą turi veikiau simbolinę nei praktinę karinę reikšmę. Remiantis tokiais argumentais, darytina išvada, kad šis uostas Rusijai šiuo metu nėra itin svarbus.
Taigi Rusijai B. al Assadas kaip politinė figūra de facto nėra reikalingas. To, deja, negalima pasakyti apie jo valdomą Siriją, vaidinančią svarbų geopolitinį ir geoenergetinį vaidmenį Maskvos Artimųjų Rytų strategijoje. Todėl nuo dabartinio Sirijos valdančiojo režimo Rusija galėtų nusigręžti tik dviem atvejais. Vienas iš jų – jei Kremlius būtų tikras, kad B. al Assado ir jo parankinių vietą Damaske užėmęs naujas šalies valdantysis elitas sutiks likti Rusijos sąjungininku. Esami politiniai argumentai byloja, jog nuvertus B. al Assado režimą labiausiai tikėtinas priešingas variantas. Antruoju atveju bent jau teoriškai Kremlius galėtų nustoti remti dabartinį Sirijos diktatorių, jei pavyktų sustiprinti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose su kitų sąjungininkų šiame regione pagalba. Tokios įvykių eigos praktinio įgyvendinimo galimybių kol kas nematyti. Todėl tikėtina, kad pagrindine Sirijos valdančiojo režimo sąjungininke tituluojama Rusija ir toliau sieks išlaikyti status quo Sirijoje, o jos pozicija konflikto šioje valstybėje klausimu išliks nepakitusi.
Kita vertus, Sirija, tiksliau, B. al Assado režimas, yra svarbus ideologinis, ekonominis ir karinis Irano sąjungininkas. Per Irano ir Irako karą Sirija aktyviai rėmė Iraną, draugiškus santykius šios valstybės palaiko iki šiol. 2006 m. abiejų šalių premjerai pasirašė bendradarbiavimo „kovojant su bendromis grėsmėmis“ sutartį. Tokiomis „grėsmėmis“ tuomet įvardinta JAV ir Izraelis, o Sirijos draugo etiketės Iranas neatsisako iki šiol. Nepaisydama Vakarų kritikos, ši valstybė tiekia ginklus dabartinę Sirijos valdžią ginantiems kariams, remia juos pinigais ir palaiko kitomis Teheranui prieinamomis priemonėmis.
Tokia Irano pozicija visiškai suprantama. Viena vertus, be Sirijos, Libane veikiančios „Hezbollah“ ir iš dalies palestiniečių „Hamas“, daugiau tvirtų sąjungininkų Iranas regione neturi. Tad jei B. al Assado režimui nepavyktų išsilaikyti valdžioje, naująjį šalies valdantįjį elitą neabejotinai formuotų sunitai. Taigi Iranas būtų apsuptas radikaliųjų sunitų valdomų valstybių, ir jie neabejotinai apribotų Teherano įtaką kitai šiitų valdomai valstybei – Irakui.
Dabartinis Irakas, kurio 65 procentus gyventojų sudaro sunitai, o kitą dalį – šiitai, taip pat yra ant pilietinio karo ribos. Savo sunitišką tapatumą išgryninusi Sirija gali tapti svarbiu dezintegracijos veiksniu Irako sunitams, kurie ilgainiui gali pasekti Sirijos sunitų pavyzdžiu ir ginklu pradėti politinės galios perskirstymą šalyje, t. y. taip, kaip tai šiuo metu daroma Sirijoje. Tokia įvykių eiga būtų didelis smūgis šiitiškam Iranui.
Galiausiai jokia paslaptis, kad daugumą Libano vyriausybėje sudaro „Hezbollah“ palaikančių politinių jėgų, tarpininkaujant Sirijai remiamų Irano, atstovai. Nutrūkus šiai „Sirijos gijai“ imtų silpti ir kitas sąlyginis Irano sąjungininkas – radikaliosios Libano politinės jėgos. Be Sirijos paramos Iranui būtų sunkiau ginklais aprūpinti ir Palestinos „Hamas“. Kitaip sakant, Sirijos valdančiojo režimo griūtis susilpnintų Irano ir jo sąjungininkų pozicijas regione, kartu sudarydama sąlygas kitų valstybių, įskaitant Irano priešiškai vertinamus Izraelį ir JAV, galios augimui šioje erdvėje. Tai su Vakarų valstybėmis (pirmiausia – su JAV) iki šiol konfliktuojančiam Iranui būtų itin neparanku. Todėl tikėtina, kad dabartinį Sirijos valdantįjį režimą Teheranas bus linkęs palaikyti iki paskutinės jo gyvavimo akimirkos.
Vis dėlto būtina pabrėžti, kad šie argumentai atspindi tik vieną medalio pusę. Straipsnio pradžioje minėta, kad „kare“ dėl Sirijos ateities, be Rusijos ir Irano, grumiasi ir kitos valstybės, turinčios savo interesų Artimųjų Rytų regione. Todėl prieš pereinant prie galimų tolesnės įvykių eigos Sirijoje plėtros scenarijų tikslinga aptarti ir kitų suinteresuotų valstybių interesus Sirijos konflikto kontekste. Šiam tikslui ketinama skirti antrąją šio straipsnio dalį.
Aivaras Bagdonas
