Nedidelė ir teritorija bei gyventojų skaičiumi į Lietuvą panaši Tatarstano Respublika Rusijos Federacijos sudėtyje sugebėjo išsikovoti ypatingą statusą. Formaliai – tai eilinis federacijos subjektas, tačiau neformaliai Tatarstanas jau seniai kalba visų nacionalinių respublikų, visų regionų ir net visų Rusijos musulmonų vardu. Šiandien gal daug kas užmiršo, tačiau kaip tik Tatarstanas prieš 18 metų pagarsėjo kaip vienas įnirtingiausiai separatistines nuotaikas kurstantis kraštas.
Tatarstanas įsikūręs pačiame Rusijos Federacijos viduryje, dviejų didžiųjų upių – Volgos ir Kamos susiliejimo vietoje. Sostinė Kazanė nuo Maskvos nutolusi 797 km į rytus, šalies plotas – 67 836,2 kv. km.
Tatarstanas – nacionalinis Rusijos regionas ir, kaip skelbia oficialus Tatarstano Respublikos tinklalapis, vienas labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Rusijos regionų. Daug gamtinių išteklių, galinga bei diversifikuota pramonė padėjo totoriams pagal socialinius ekonominius rodiklius patekti tarp šešių pačių sėkmingiausių Rusijos „taškų“ – Maskvos, Sankt Peterburgo, Leningrado, Sverdlovsko ir Jaroslavlio sričių. Tatarstanas kasmet išgauna apie 32 milijonus tonų naftos, čia sėkmingai plėtojama sintetinio kaučiuko ir pačių įvairiausių mašinų gamyba – pradedant traktoriais bei sunkvežimiais ir baigiant sraigtasparniais, lėktuvais bei laivais.
2007 m. BVP Tatarstane augo 8,7 proc. ir sudarė daugiau kaip 740 milijardų rublių. Be to, Tatarstanas, turėdamas tik 2,1 proc. visų Rusijos žemės ūkio naudmenų, gamina 4,7 proc. visos šalies žemės ūkio produkcijos. Negana to, respublikos valdžia visus tikina, kad ateitį sieja toli gražu ne su kylančiomis naftos kainomis, o su inovacijomis ir žinių ekonomika. 2007 m. gruodį visuomenei, o šių metų kovą – Kanų parodoje buvo pristatytas Kazanės miesto dešiniojo Kazankos upės kranto užstatymo projektas, kurį parengė garsi amerikiečių architektų kompanija NBBJ. 320 hektarų teritorijoje suprojektuoti tikri „naujieji Vasiukai“: gyvenamieji kompleksai, socialinės paskirties įstaigos, biurai, prekybos ir pramogų centrai, sporto ir sveikatingumo kompleksai, tiltai, skverai, bulvarai, krantinės ir net vidiniai vandens telkiniai. Užmojų totoriams netrūksta. Ir jų netrūko niekada.
Tatarstano Respublikoje gyvena 8 tautos, kurių atstovų priskaičiuojama per 10 tūkstančių žmonių. Žinoma, totoriai sudaro 52,9 proc. visų gyventojų, rusai – 39,5 procento. Be šių pagrindinių etninių grupių, Tatarstane taip pat gyvena čiuvašų, udmurtų, ukrainiečių, mordvių, baškirų ir kt. Tradicinės religijos – islamas ir stačiatikybė.
Tatarstanui jau beveik 18 metų vadovauja Mintimeras Šaimijevas, žmogus, iš kurio daugeliui Rusijos regionų politikų verta pasimokyti gebėjimo išsilaikyti poste, įtikti centrui ir užtikrintai laikyti kumštyje vietinį politinį elitą. Maskva vertina Tatarstano valdančiojo elito galimybes ne tik daryti įtaką rinkėjams, bet ir juos kontroliuoti – juk neatsitiktinai naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas didžiausio rinkėjų palaikymo sulaukė nacionaliniuose regionuose. Tatarstane už jį balsavo net 86 proc. gyventojų.
Pasak filosofijos mokslų daktaro iš Kazanės universiteto politologijos katedros M. Ch. Faruškino, didžiuma Tatarstano politinio elito yra kilusi iš periferijos ar tiesiog kaimo ir jiems būdinga tam tikra specifinė elgsena: tradicinis aukštesnio rango garbinimas, opozicijos ir kitokio mąstymo ignoravimas, palankumas savo rato žmonėms ar kraštiečiams, įtarumas „svetimų“ atžvilgiu. Tai tipiška autoritarinė patriarchalinė politinė kultūra.
Taigi, Tatarstano respublikos prezidentas M. Šaimijevas, gerokai pasitvarkęs savo ūkyje, jau neišsitenka ant regioninio lyderio kėdės ir turi ambicijų užsiimti visos Rusijos problemomis ar net tarptautiniais reikalais. Čia verta žvilgtelėti į Tatarstano istoriją. 922 m. priimtas islamas, 985 m. pasirašyta taikos sutartis su Kijevo Rusia, XII amžiuje įkurta Kazanė. 1552 m. šį miestą užima caras Ivanas Rūstusis ir dabartinį Tatarstaną prijungia prie Rusijos. Naujųjų laikų istoriją galima pradėti skaičiuoti nuo 1990 m., kai rugpjūčio 30 d. Tatarstano Sovietinės Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba, vadovaujama to paties M. Šaimijevo, paskelbė deklaraciją dėl Tatarstano Respublikos suvereniteto. Tų pačių metų gruodžio 13 d. šalies valdžia priėmė sprendimą įstoti į SSRS, bet neilgai trukus šį valstybė, kaip žinia, sugriuvo. 1992 m. kovą Tatarstane įvyko referendumas, per kurį totoriai pasisakė už suverenitetą, buvo priimta Konstitucija.
Toliau reikalai klostėsi ne mažiau įdomiai: 1994 m. Tatarstanas ir Rusijos Federacija pasirašė 10 metų sutartį dėl ypatingo respublikos statuso ir įgaliojimų atskyrimo. Užbėgant už akių, galima tik pasakyti, kad 2004 m. sutartis neteko galios ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau nebeleido pratęsti laisvamanės Kazanės gyvavimo. Nepaisant to, naujasis susitarimas leidžia Tatarstanui savarankiškai rūpintis tėvynainiais, gyvenančiais už šalies ribų, o į pasus dėti specialius totorių kalba parašytus įdėklus, paženklintus Tatarstano herbu. Visateisiu RF nariu Tatarstanas tapo tik 2000 m., o prieš tai net buvo pareiškęs pageidavimą lygiomis teisėmis prisijungti prie kuriamos Rusijos ir Baltarusijos sąjungos.
Expert.ru autorius Nikolajus Silajevas mano, kad Tatarstane įgyvendintas rusiškojo separatizmo idealas – gyventi pagal savo taisykles, bet naudotis visais didelės šalies teikiamais privalumais. Pasak jo, Tatarstano prezidentas M. Šaimijevas – „stabilumo respublikoje“ garantas, o stabilumas čia, daugelio rusų politologų vertinimu, reiškia tarpetninę taiką ir visos Rusijos vientisumą. Totorių vadas dešimtame dešimtmetyje pasikliovė nacionalistais ir remiamas išties ryžtingai nusiteikusių inteligentų (Kazanė – universitetinis miestas) įgavo reikiamos drąsos derėtis su Maskva. Vėliau M. Šaimijevas neapdairiai palaikė pučistus, tačiau tuoj pat nuo jų atsižegnojo. N. Silajevas cituoja buvusį Tatarstano prezidento spaudos centro vadovą, Tarptautinio humanitarinių politinių tyrimų instituto ekspertą Ireką Murtaziną, kuris teigia, kad pagrindinis karo Čečėnijoje kaltininkas yra ne kas kitas, o Tatarstanas.
„Tatarstanas pasižymėjo kaip tas komisaras, kuris įkvepia kareivius atakai, o kai visi pradeda bėgti pirmyn, lieka apkasuose. Kas nepasirašė federacinės sutarties? Dudajevas ir Šaimijevas. Bet Tatarstanas, artėdamas prie „virimo temperatūros“, sugebėjo iššokti. Suveikė stabdžiai. O Čečėnija, judėdama ta kryptimi, sustoti nebegalėjo”, – sako I. Murtazinas.
Nors Tatarstanas iš daugelio kitų Rusijos Federacijos subjektų ir išsiskiria savo nacionaline sudėtimi, Expert.ru autorius N. Silajevas teigia: „Ieškoti Kazanėje nacionalinės specifikos – nedėkingas užsiėmimas. Kitaip nei Kaukaze, kur ji iškart bado akis, Tatarstano sostinę iš pirmo žvilgsnio nuo kitų Rusijos miestų skiria nebent tik totoriškai ir rusiškai parašytos iškabos. Senasis Kazanės centras buvo beveik nugriautas (šalies valdžia ypač didžiuojasi pasenusių pastatų likvidavimo programa), o jo vietoje pastatyti gyvenamieji namai, biurai ir prekybos centrai – eilinė provincijos architektūra. (…) Tai menkai kuo primena pradžią, kai Tatarstanas atkakliai grūmėsi su Maskva dėl suvereniteto ir ypatingojo statuso. Kova dėl „ypatingumo“ paradoksaliu būdu virto konkurencija su kitais regionais, ir tai dar labiau priartins prie didžiosios sostinės standartų.”
Nepaisant tokių pastebėjimų, kiti analitikai Tatarstano potencialo sumenkinti nelinkę. Straipsnyje „Pakrapštyk rusą – rasi totorių“ (Russkijreportior, 2007 m. rugpjūtis) plėtojama mintis, kad bene didžiausia Tatarstano uždelsto veikimo bomba – islamas.
„Islamas apskritai ir islamistinės organizacijos atskirai turi specifinį gebėjimą susiklosčius kritinėms aplinkybėms „kiekybiškai sprogti“. Tokią specifiką Tatarstane formuluoja paprastai: šiandien mūsų merginos mūvi džinsais, bet rytoj jau gali savanoriškai užsirišti skareles. Per kelerius metus visa apimanti vesternizacija gali pavirsti nacionaliniu ir religiniu radikalizmu. Mokslininkai tai vadina švytuoklės principu.”
Vieno Kazanės universiteto katedros vedėja Gulnar Baltanova, kalbėdama apie totorių charakterį ir galimus Tatarstano ateities scenarijus, tikina, kad visa paslaptis ir slypi nacionaliniame atspalvyje:
„Identitetas – nekintamas matas. Totoriai – nerusiška tauta. Tai reikia atminti. Bet kuris totorius laiko save totoriumi, ir niekur nuo to nedingsi. Jis gali tapti stačiatikiu, išpažinti sintoizmą, bet jis niekada netaps rusu ar japonu. Kodėl totorius, per visą savo gyvenimą negirdėjęs nė vieno žodžio totoriškai, pradeda verkti, vos išgirdęs nacionalinės muzikos garsus? Gal tai genetika, o gal metafizika. Tačiau visiškai aišku, kad tai nesusiję nei su totoriškomis mokyklomis, nei su prezidentu Šaimijevu, nei su respublikos statusu.”
Aušra Radzevičiūtė
