Kai kurie apžvalgininkai teigia, jog šios džihadistų grupuotės stiprybė slypi didžiuliame biudžete. Manoma, kad 2014 m. „Islamo valstybės“ biudžetas siekė apie 325 mln. eurų – maždaug tiek, kiek Lietuva tais metais išleido gynybai. Skirtingai nei kitų teroristinių organizacijų, svarbiausi šio judėjimo finansavimo šaltiniai yra ne išoriniai rėmėjai, o valdomos teritorijos. Karo lauke džihadistų palikti dokumentai rodo, jog didžiausias pajamų šaltinis – plėšikavimas, priverstiniai mokesčiai ir bankų apiplėšimai naujai užimtose teritorijose. Ne mažiau pinigų atneša iš užgrobtų naftos telkinių parduodama nafta ir jos produktai, nors ši pajamų dalis sparčiai mažėja dėl JAV ir sąjungininkų bombarduojamų telkinių ir vis griežtesnės nelegalios naftos pardavimo kontrolės.
Vis dėlto didžiulės „Islamo valstybės“ pajamos yra teritorijų užgrobimo pasekmė, o ne priežastis. Kovotojai iš užsienio į Siriją ir Iraką plūsta ne dėl galimybės užsidirbti, nors kai kurių vietinių gyventojų parama neabejotinai susijusi su „Islamo valstybės“ teikiamomis socialinėmis paslaugomis ar atlyginimais kovotojams ir tarnautojams.
Sumanus žiniasklaidos priemonių naudojimas taip pat nepajėgus paaiškinti „Islamo valstybės“ patrauklumo. Populiariausia priemonė – „Twitter“ žinutės – padeda skleisti radikalias pažiūras ir pritraukti naujų džihadistų. 2014 m. buvo sukurta net 45 tūkst. „Twitter“ paskyrų, simpatizuojančių „Islamo valstybei“. Tiesa, toks didelis naujų paskyrų skaičius yra iš dalies dėl itin griežtos „Twitter“ politikos: vos aptikus radikalią paskyrą, ji iškart uždaroma. Tačiau „Twitter“ žinučių populiarumas neatsako į klausimą, kodėl jų skleidžiama radikali ideologija gali būti tokia patraukli.
Džihadistai iš įvairių pasaulio kraštų
Kas paskatino 20 tūkst. užsienio kovotojų prisijungti prie „Islamo valstybės“ žudymo orgijų? Iš pradžių, kai tik išryškėjo džihadistų iš Didžiosios Britanijos problema, buvo argumentuojama, kad britai nedėjo pakankamai pastangų integruoti imigrantus į savo visuomenę. Galbūt atskirties jausmas stumia tokius imigrantus ieškoti šaknų, kad ir kaip jie tai suprastų. Tačiau kaip tuomet paaiškinti radikalus iš Prancūzijos, kuri pasižymi itin griežta asimiliacijos politika? Arba (kas dar labiau stebina) iš tokių turtingų šalių kaip Skandinavijos valstybės, kurioms prikišti socialinės atskirties ir skurdo argumentų neįmanoma. Žiūrint į turimus džihadistų duomenis, neišryškėja jokia logiška tendencija – kovotojai atvyksta tiek iš autokratinių režimų (Egipto, Alžyro, Rusijos, Saudo Arabijos, Kataro ir kt.), tiek ir iš liberalių demokratijų (Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kt.). Įdomu ir tai, kad didžiausias užsienio kovotojų skaičius atvyksta iš Tuniso – vienintelės Arabų pavasario paliestos šalies su gana sėkmingu režimo pokyčiu, kurio metu išrinkta nuosaiki islamistų partija.
Kad dar neperpratome „Islamo valstybės“, rodo mūsų negebėjimas nuspėti ir juolab kontroliuoti džihadistų veiksmus. Vargu ar kuris analitikas galėjo prognozuoti šio judėjimo iškilimą, ypač po to, kai 2010 m. 80 proc. jo lyderių buvo sunaikinti JAV pajėgų. Kas būtų pasakęs, kad 2011 m. beveik žlugusi „Islamo valstybė“ (tuomet dar besivadinusi kitais vardais) nuspręs mestis į Siriją ir ten kovoti ne tik su Assado režimu ar opozicijos – Laisvosios Sirijos armijos – pajėgomis, bet ir su kitais radikaliais islamistais („Jabhat al-Nusra“), atskilusiais nuo tos pačios „Islamo valstybės“. Dalis mūsų nesupratimo kyla iš to, kad apžvalgininkai ir komentatoriai pernelyg linkę koncentruotis ties politiniais ir ekonominiais veiksniais, kurie labiau matomi ir išmatuojami. Galbūt Vakarų visuomenė pernelyg retai verčiama susimąstyti apie radikalios ideologijos jėgą ir jos mums sunkiai suvokiamą patrauklumą?
Apokaliptinė kova ar KFC iki gyvenimo pabaigos?
Kad geriau suprastume šį radikalų judėjimą, reikia nustoti galvoti apie jo kovotojus kaip apie psichopatų kariuomenę (nors tarp jų neabejotinai esama ir tokių). Vis dėlto „Islamo valstybė“ yra religiniu pagrindu sukurta grupuotė, turinti aiškiai sudėliotus ir apsvarstytus įsitikinimus, kurių svarbi dalis – artėjanti apokalipsė. „Ar prisijungsi prie kovos? O gal liksi namie ir toliau valgysi keptą viščiuką?“ – pamačius tokią „Twitter“ žinutę, jungimasis prie galutinės kovos, kokios pasaulis dar nėra matęs, kai kam gali pasirodyti patraukli idėja.
„Islamo valstybė“ remiasi vadinamąja džihadizmo-salafizmo (trumpiau – tiesiog džihadizmo) sunitų islamo kryptimi, kurią puoselėja globalus akademikų tinklas. Neigti šios krypties viduramžišką kilmę – ką daryti verčia politinis korektiškumas – klaidinga, nes džihadizmas itin tiksliai ir griežtai remiasi pirminiais islamiškais tekstais – Koranu bei pranašo Mohameto mokymu.
Džihadizmo ideologija nurodo, kad musulmonų visuomenė negali būti suskaldyta tarp valstybių, o kalifatas – idealiausia musulmonų valdymo sistema. Įkūrus kalifatą ir paskyrus kalifą būtina įvesti islamiškąją teisę – šariatą – su visais jos elementais. Ne paslaptis, jog islamo kūrimosi laikotarpis nepasižymėjo taikingumu ar "humanišku kariavimu", t.y. vengiant civilių aukų, tad ir pirminiuose religiniuose tekstuose vyrauja žiaurumas, vergvaldystė, galvų kirtimas (Senasis Testamentas šiuo atžvilgiu daug nesiskiria).
Toks pažodinis islamo supratimas nurodo, kad religija tapo iškreipta stabmeldystės, todėl ją būtina išvalyti nuo netikrų musulmonų ir apostatų. Į šią kategoriją patenka ir šiitai, nes šiizmas „Islamo valstybės“ sekėjų traktuojamas kaip inovacija, o tai iš esmės reiškia Korano tobulumo neigimą. Taigi apie 200 milijonų šiitų pasmerkti mirčiai. Kaip matyti iš „Islamo valstybės“ valdomose teritorijose Irake ir Sirijoje vykdomos politikos, būtent toks likimas lauktų šiitų, jei judėjimas plėstųsi toliau. Masinės religinių mažumų žudynės rodo, jog tai nėra tik retorika. Tokiu nuožmiu principų taikymu „Islamo valstybė“ smarkiai skiriasi nuo kitų teroristinių organizacijų, tokių kaip „Al Qaeda“, kurios, nors ir palaikydamos panašią retoriką, vengia smurto prieš brolius musulmonus. Tiesa, krikščionių ir žydų padėtis kiek geresnė, mat jie gali išsigelbėti mokėdami specialų mokestį ir paklusdami kalifo valdžiai.
Teritorijos valdymas džihadistams būtinas ne tik dėl gaunamų iš to pajamų, bet ir dėl ideologinių priežasčių. Kalifato atkūrimas yra visų musulmonų, nenorinčių gyventi nuodėmėje, pareiga, o jį atkūrus visi privalo emigruoti ir jame gyventi. Tai vienas stipriausių motyvų, pritraukiančių didžiulį skaičių „Islamo valstybės“ sekėjų iš užsienio.
Skirtingai nuo „Al Qaedos“, propagavusios „gynybinį džihadizmą“, „Islamo valstybė“ vykdo „puolamąjį džihadizmą“. Kalifato įsteigimu mėginama replikuoti ankstyvąją islamo kūrimosi istoriją, kai karinės ekspansijos būdu buvo laimėtos didžiulės teritorijos ir gerokai padidintas musulmonų skaičius. Būtent šią viduramžių istoriją „Islamo valstybė“ mėgina atkartoti šiuolaikiniame pasaulyje. Teritorijų Sirijoje ir Irake praradimas jai būtų pražūtingas, nes kalifatas negali gyvuoti kaip pogrindinis judėjimas. Be to, „Islamo valstybės“ kovotojai tiki, jog artėja islamo tekstuose minima pasaulio pabaiga, kurios metu Mesijas (islamiška Jėzaus versija arba netgi į islamą atsivertęs Jėzus) kartu su didžiu musulmonų vedliu – galbūt dabartiniu „Islamo valstybės“ „kalifu“ Abu Bakr al-Baghdadi – atneš pergalę prieš tuos, kurie priešinasi šariatui.
It‘s religion, stupid
Teigti, kad „Islamo valstybė“ nesusijusi su islamu, yra mažų mažiausiai naivu. Tačiau kartu būtina suvokti, jog judėjimo propaguojama religija – kad ir kokia atgrasi nuo religinių karų atpratusiai Vakarų visuomenei – yra tik viena iš daugelio galimų islamo versijų.
Iki šiol per mažai dėmesio buvo skiriama šio brutalaus judėjimo ideologijai, kuri gana aiškiai identifikuoja „Islamo valstybės“ tikslus ir tolesnius veiksmus. Ideologijos, grįstos religiniais įsitikinimais, jėga mums gali būti ir nesuprantama, tačiau jos ignoravimas neleidžia numatyti tinkamų priemonių kovoti su „Islamo valstybe“. Galbūt atėjo laikas imtis rimtų jos ideologinių pagrindų tyrimų, leisiančių geriau nuspėti ir tinkamai reaguoti į jos veiksmus, užuot teigus, kad nieko nesuprantame.
