Balandžio pabaigoje atlikto Oksfordo universiteto ekspertų tyrimo rezultatai atskleidė, kad „žmonės, socialiniuose tinkluose aptariantys prancūzų ir vokiečių politiką, dažniausiai naudojasi aukštesnės kokybės informacijos šaltiniais, negu tie, kurie aptarinėja soc. tinkluose amerikiečių politiką“. Anot šio tyrimo, panašios diskusijos Prancūzijoje ar Vokietijoje yra „mažiau iškreiptos“, negu tos, kurios vyko JAV, ir mažiau remiasi turiniu, kurį platina interneto botai. Tie patys ekspertai taip pat pažymėjo, kad nuorodos, kuriomis dalijasi prancūzų vartotojai, dukart dažniau atvesdavo į solidžius leidinius, negu į geltonąją spaudą. JAV toks santykis pernai buvo 1-1.
„Fake news“ ir programišiai nesuveikė
Pati pavojingiausia „fake news“ situacija Prancūzijoje – „dokumentai“ apie ofšorinę E. Macrono sąskaitą, kurie į viešumą išplaukė po pirmojo rinkimų turo – buvo itin greitai ir įtikinamai paneigta, ir todėl nesugebėjo padaryti jokių nuostolių.
Programišiai taip pat nesugebėjo paveikti rinkimų Prancūzijoje. Iki pirmojo rinkimų turo egzistavo visiškai reali tikimybė, kad E. Macroną bus įmanoma nušalinti, jeigu jo atžvilgiu bus paviešinta kokia nors kompromituojanti informacija. Būtent taip nutiko su pirmuoju prezidento rinkimų favoritu Francois Fillonu. Tačiau tuo metu, kuomet E. Macronas buvo pažeidžiamas, jokios ypatingos informacijos apie jį viešojoje erdvėje nebuvo. Ir tik praėjusį penktadienį, jau prieš pat „tylos periodo“ įvedimą, programišiai paviešino seriją pagrobtų E. Macrono štabo susirašinėjimų.
Pasirinktas laikas buvo gana įdomus. Prancūzų žiniasklaida ir tinklaraštininkai nieko negalėjo su tais duomenimis daryti, nes tokiu atveju pažeistų rinkimų išvakarėse įsigaliojusį tylos režimą.
Tačiau kas bebūtų pasirinkęs šį informacijos paviešinimą, jis taip ir nesugebėjo surasti ten nieko įdomaus, kas būtų įdomu skaitytojams. Ištisas dvi dienas vykę ieškojimai neatnešė jokių rezultatų nei „WikiLeaks“, nei užsienio žiniasklaidos atstovams, kurie turėjo pilną teisę nekreipti dėmesio į „tylos įžadus“, nei aršiesiems M. Le Pen sekėjams. Viskas, ką pavyko jiems aptikti, – tai atvirai ironiškas pareiškimas, „Je baise le peuple“ („Velniop liaudį“) vieno laiško pabaigoje, kurį parašė vienas iš būsimo Prancūzijos prezidento rinkiminio štabo narių.
Programišiai yra tik juodųjų technologijų dalis
Šie paviešinti laiškai bus išsamiai išnagrinėti po rinkimų, ir, visai įmanoma, patikros metu bus išaiškinti kai kurie nežymūs pažeidimai ar klaidos. Tačiau tai jau nepakeis rinkimų rezultato ir neturėtų apsunkinti E. Macrono vaidmens prezidento pozicijoje.
H. Clinton pralaimėjo ne todėl, kad prieš ją buvo panaudotos internetinės poveikio priemonės viešajai nuomonei. Ji pralaimėjo, nes didžioji dalis amerikiečių nusprendė, kad ji neužsitarnavo pasitikėjimo. Todėl ji su tokiu nuoširdumu tikėjo „fake news“ ir įžvalgomis apie jos tariamą korupcijos lygį ir nesąžiningumą, kuriuos galima įžvelgti paviešintuose el. laiškuose.
Užsitęsę bandymai išanalizuoti Clinton pralaimėjimo Trumpui priežastis slepia nuo mūsų patį paprasčiausią paaiškinimą: itin svarbu įtikinti rinkėjus tuo, kad jūs neturite nieko bendra su korupcija. E. Macronas taip pat pasinaudojo akivaizdžią naudą iš rinkėjų nenoro suteikti M. Le Pen žalią šviesą, nes jos partija jau seniai propaguoja rasistinį ir ksenofobišką požiūrį. Tuo metu D. Trumpo panašią retoriką rinkėjai „praleido pro ausis“.
H. Clinton išsakė savo džiugesį laimėjus E. Macronui, kurį ji vadino „pralaimėjimu tiems, kurie bando sugadinti demokratijos mechanizmą“. Tačiau demokratijos istorijoje galima surasti daugybę purvinų priešrinkiminių kampanijų vystymo metodų. Internetiniai instrumentai – ar tai būtų Rusijos, alternatyviosios dešinės ar dar kažko – tolimi nuo to, kad juos būtų galima vadinti superginklu. Tai paprasčiausias juodųjų technologijų rinkinys, paremtas šiuolaikiniais informacijos perdavimo būdais. Tačiau šie instrumentai nėra visų problemų magiškas sprendimo būdas. Šalis su sveika politine kultūra ir suinteresuota rinkėjais gali lengvai juos atremti.
Leidinys „Bloomberg“ pateikia išvadas
