Stebuklinga ta kalendorinių metų pabaiga – gruodis. Jo gale keičiasi dienos ir nakties santykis. Prie Jos Didenybės Gamtos pokyčių prisitaikiusios ir religinės šventės – nuo neatmenamų laikų, iš pagonybės, stabmeldystės ir tikėjimo Aukščiausiuoju sumišusios ceremonijos. Simboliška ir dėsninga, kad į šios civilizacijos metų finalą sueina kone svarbiausios visų religijų šventės.
Taigi, gruodį visame pasaulyje prie bendro šventinio stalo vis dažniau susėda gausi giminių ir bičiulių draugija. Ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, žydai, induistai, budistai ar kitų konfesijų atstovai. Todėl visame pasaulyje gruodžio mėnuo – tai tarsi graži įvairiaspalvių tradicijų girlianda, kai, nepaisant rasinių, religinių arba net ateistinių įsitikinimų, priimta linkėti vieni kitiems kuo gražiau ir prasmingiau praleisti šventes, sulaukti šviesos meto.
Bet gyvenimas dažnai apverčia viską aukštyn kojomis. Įvairūs žemiški interesai supriešina tikėjimus, tautas, rases. Visose konfesijose galima išskirti tris sparnus – pozityvųjį, pasyvųjį ir radikalųjį. Krikščionių pasaulyje manoma, kad islamas remiasi radikaliąja ideologija, o musulmonai įtikėję, kad šiuolaikinės civilizacijos nelaimė yra krikščionys. Nenuostabu, kad mes savo požiūrį į islamą pakoregavome po Rugsėjo 11-osios.
Kaip jau rašėme pernai, remdamosi iškraipytu pranašo Mahometo mokymu (Koranas buvo surašytas praėjus 20 metų po jo mirties), radikalios islamo kovotojų grupuotės iš tiesų rengia išpuolius prieš kitatikius. Kartais jų iš konteksto ištrauktos Korano suros tikrai atrodo pakankamas motyvas pamokyti kitą tikėjimą, kitą valstybę ar organizaciją. Pavyzdžiui, net baisiausią šiame amžiuje Rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį prieš JAV Osamos bin Ladeno teologai rado kuo pagrįsti.
JAV Šiaurės Dakotos universiteto inžinerijos profesorius, beje, garsus vandens naudojimo tyrinėtojas, dr. Otto J. Helwegas, daugiau kaip 10 metų gyvenęs ir dirbęs Irane, elektroniniame savo dienoraštyje ir universiteto svetainėje (http://www.leaderu.com/offices/o_helweg/index.html) rašo, kad pats Mahometas Šventuoju Raštu motyvavo savo pergales. Mokslininkas pasakoja, kad pirmoji Mahometo karinė pergalė buvo pasiekta atokvėpio mėnesį, kurio rimtį jis sulaužė užpuldamas karavaną.
Nuo to laiko, sėkmingai užgrobiant vieną kaimą po kito, jo sekėjų skaičius nepaliaujamai augo. Kaip tik tuo metu Mahometui buvo apreikšta keletas surų, įkvėpusių jo sekėjus tolesniems žygiams. Štai vienas fragmentas: „Todėl, sutikę netikinčiuosius kautynėse, smokite jiems per sprandus; pagaliau, kai visiškai juos įveiksite, tvirtai suriškite juos grandinėmis...„.
Šiaip jau, rašo toliau autorius, visas Koranas, kuris trumpesnis už Naująjį Testamentą, yra nuostabios arabų poezijos rinkinys. Musulmonai tiki, kad Mahometas gavo Koraną iš angelo Gabrieliaus. Pats pranašas Mahometas buvo neraštingas, ir tai patvirtina antgamtiško apreiškimo dogmą. Mahometui gaunant suras (apreiškimus), kiti jas arba išmokdavo atmintinai, arba užrašydavo. Nors Mahometas pripažino, kad niekada nėra padaręs stebuklo, jo teigimu, Koranas yra pakankamas jo apaštalystės įrodymas. Beje, ta apaštalystė dabartiniais laikais dažnai irgi paženklinta smurto.
Kaip bebūtų keista, politinis Rugsėjo 11-osios išpuolių traktavimas naudingas islamui. Amerikos dominavimas visame pasaulyje negalėjo nesukelti pasipriešinimo. Artimųjų Rytų konfliktas, karas Persijos įlankoje, Irake, grasinimo kampanija prieš Iraną negali palikti abejingo nė vieno musulmono. Reakcijos spektras tikrai platus – nuo apgailestavimo dėl tragedijos iki JAV užsienio politikos smerkimo ir atviro raginimo dar kartą smogti kitatikiams.
Vienas iš „Religion Watch“ organizacijos religijotyrininkų Jamesas A. Beverley 2003 m. rašė, kad O. bin Ladenas dar 1998 m. per „ABC News“ pareiškęs, jog dėl sėkmingo smūgio amerikiečiams jis užmuštų net savo vaikus... Tiesa, JAV atsirado įnirtingų islamo priešininkų. Evangelikų atstovas Robertas A. Morey'jus knygoje „Islamo invazija“ („The Islamic Invasion“; knyga pristatoma http://www.chick.com/catalog/books/0173.asp) nusitaikė į islamą kaip į „mirtiną negailestingą religiją“ ir kvietė į kryžiaus žygį prieš musulmonus, net ėmęs rinkti šalininkus šiam karui.
Rusijos musulmonų veikėjai yra gerokai prisitaikę prie dabartinės politinės konjunktūros, todėl jų pareiškimai nestebina. Antai Eurazijos partijos ir muftijų tarybos pareiškime sakoma, kad Rugsėjo 11-osios įvykis Izraelio politikų buvo panaudotas antiislamiškai isterijai sukelti, o Eurazijos partijos politinės tarybos pirmininkas Abdulla Vahadas Nijazovas pareiškė, kad nei O. bin Ladenas, nei arabų šalys neturi galimybės įvykdyti tokio masto teroro akto ir kad tai galėjo padaryti tik tarptautinis sionizmas, kuriam šis įvykis naudingas.
Rusijos islamo komiteto pirmininkas Geidaras Džemalis teigia: „Kas vykdytojas – nesvarbu. Svarbu, kam tai naudinga. Jis ir yra užsakovas. Smūgis JAV buvo rezultatas tarptautinės oligarchijos sąmokslo su fašistuojančiais amerikietiškos administracijos elementais ir jėgos žinybų viduje“ (apie jo mokymą ir Rusijos musulmonus rašė „Geopolitika“: http://www.geopolitika.lt/?artc=271).
Beje, šis islamo tyrinėtojas, kuris yra ir Chartumo tarptautinės islamo konferencijos nuolatinis narys bei Pasaulinės asamblėjos „Pranašo rūmų žmonės“ tikrasis narys, mėgina filosofiškai pagrįsti, kodėl islamas toks priešiškas Vakarams. Savo knygose „Pranašų revoliucija“, „Islamo išlaisvinimas“ ir prieš kelerius metus interneto svetainėje „Archipelag.ru“ pristatytame tyrime jis tvirtina, kad susipriešinimo esmė – skirtingas požiūris į mirtį. Pagal jį autorius skirsto žmonės į dvi kategorijas: tuos, kurie nešiojasi mirtį savo viduje, kuriems ji yra realus jų esybės centras ir kurie taip sudaro tikėjimo Vienu Dievu pagrindą; tokie žmonės ir yra vadinamoji Dvasios armija. Kitiems gi mirtis yra kažkoks išskirtinis išorinis reiškinys, lyg aštrus dalgis žaliai žolei.
Mirtis jiems yra virtuali, tik „išsisklaidanti maža galimybė“. Tokiems žmonėms visuomenė yra galinga jėga, išstumianti mirtį už visų horizontų, ir jai pasipriešinti reiškia atšvęsti Saulės šventę. Jie visada stengiasi iš periferijos traukti į centrą – tiek socialine, tiek ir politine-geografine prasme. Jie žino, kad ten, tolimosiose prabangiose salėse, jie ras gausiau nukrautus stalus, kur galės patenkinti savo norus ir nubausti ten puotaujančius. Už tai jie gali ir numirti. G. Džemalis rašo, kad tokių žmonių esmę taikliai apibūdino rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis.
Dvasinis mokslininkas nenurodo, ar kaip tik tokios kategorijos islamo atstovai pasirenka mirtį vardan idėjos ar vardan savo ir visų musulmonų gerovės. Galbūt nemažą jų motyvacijos dalį sudaro kerštas, nuoskauda ar tiesiog suformuota neapykanta Vakarams, kuri ir atvedė prie Rugsėjo 11-osios. O „švarusis islamas“, anot G. Džemalio, suvokiamas kaip proto ir dvasios būsena, kuria žmogus kategoriškai priešinasi „aklo likimo diktatūrai“. Jam islamas – tai politinis resursas išrinktųjų – žmonių, tikinčių ne begaline skaičių seka, o ryžtinga ir negrįžtama veiksmo pabaiga.
Taip, islamo apologetai skelbia, kad islamas yra taikos religija. Krikščioniškoji Biblija teigia, kad tikėjimas turi nešti ramybę ir susitaikymą. Tačiau, kaip žinome iš istorijos, ir viena, ir kita (ir ne vien šios) religija buvo platinama kardu. Profesorius O. J. Helwegas vis dėlto tiki, kad taiką ir ramybę pasaulyje lems ne radikaliosios visų tikėjimų jėgos, o paprasti „dangiškieji-žemiškieji“ tikintieji, kuriems taikoje ramiai dirbti žemę svarbiau negu nepelnytų vertybių reikalauti su kardu rankose.
