Norint atitraukti savo piliečių dėmesį nuo situacijos šalies viduje, neabejotinai reikia pradėti ieškoti priešų išorėje. Ir pageidautina kuo mažesnių, bet geografiškai kuo artimesnių, o gal net ir kadaise buvusių vienoje valstybėje.
Norite įžeisti rusą? Pavadinkite jį fašistu. Fašisto, kaip mirtino priešo, kurį reikia fiziškai sunaikinti, įvaizdis posovietinėje erdvėje itin gajus.
Rusijos atveju čia nepakeičiamai tinka „pribaltai“. Prisimintina, kad vien sovietų kino pramonės monstre Baltijos respublikų aktorių vaidinti „fašistai“, „gestapininkai“, „banditai“, „šnipai“ dar egzistuojant SSRS buvo sutapatinti su pačiais Baltijos šalių gyventojais. Eiliniam Sovietų Sąjungos piliečiui kėlė nuostabą, kad kažkur vakariniame SSRS pakraštyje tokie pat sovietiniai piliečiai gyvena materialiai geriau, tarp savęs bendrauja ne rusų kalba, skiriasi istorija, religija, papročiais, architektūra. Tai didžiumai į Baltijos respublikas atvykusių SSRS gyventojų kėlė mažų mažiausiai kultūrinį šoką. Ne vienas Baltijos šalių gyventojas, tarnavęs SSRS kariuomenėje ar turėjęs reikalų Rusijoje, savo adresu buityje yra girdėjęs epitetą „vokietis“ ar „fašistas“.
Šią kortą pirmieji pradėjo naudoti dar Komunistų partijos propagandistai jau 1988 metais, vos tik susikūrus pirmiesiems tautiniams judėjimams Baltijos šalyse. Po svarbesnių tautinių judėjimų deklaracijų apie siekį atkurti nepriklausomas valstybes SSRS oficiozuose pasirodė pirmieji straipsniai apie „fašistinius“ Liaudies frontus Estijoje ir Latvijoje, Sąjūdį Lietuvoje.
1988 metais, tuometinės Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai paskelbus apie Trispalvės, kaip oficialaus Lietuvos SSR simbolio, grąžinimą rusų komikas M. Žvaneckis vienoje savo humoreskoje apie tuometes aktualijas „netyčia“ replikavo: „Va kas dedasi – Lietuva netgi grąžino fašistinę vėliavą“. Gerai atsimenu publikos ovacijas po šios replikos.
Nedvejodami šią kortą po SSRS subyrėjimo perėmė ir naujosios Rusijos ideologai. Po trumpo atšilimo valdant Borisui Jelcinui, Baltijos šalims dar tik siekiant narystės NATO ir ES, Kremliaus ideologai, norėdami nukreipti dėmesį ir formuoti Rusijos visuomenės nuomonę, pradėjo propagandinę kampaniją prieš Baltijos šalis – pasitelkę visas žiniasklaidos priemones ėmėsi lipdyti „fašistų“ etiketę. Pažymėtina, kad Estijos ir Latvijos įstatymai, apribojantys pilietybės suteikimą šiose valstybėse po karo apsigyvenusiems rusakalbiams, buvo geras tramplinas propagandiniam karui prieš visas Baltijos šalis, nors Lietuvoje ir buvo priimtas nulinis pilietybės suteikimo variantas.
Rusijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnių apie „fašistinius“ „Pribaltikos“ įstatymus, apie apartheido režimą, apie rusakalbių gyventojų persekiojimą, jie sėkmingai formavo dalies Rusijos visuomenės nuomonę.
Čia reikia prisiminti ir buvusios SSRS propagandos mašinos per ilgus dešimtmečius eiliniam Rusijos gyventojui įskiepytą priešo įvaizdį. Tai, žinoma, NATO. Baltijos valstybėms įstojus į šią gynybinę organizaciją, Kremliaus propagandistams tai, ką skiepijo komunistinė ideologija, nepaprastai pravertė. Jie itin gerai suformulavo priešo – Baltijos šalys–NATO–fašistas – schemą.
Žinodami, kiek daug Rusijos gyventojų žuvo, nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, Kremliaus propagandistai paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti esama proga, ypač kai atėjus į valdžią KGB pulkininkui Vladimirui Putinui buvo suvalstybintos ar Kremliui ištikimoms verslo grupuotėms perduotos svarbiausios Rusijos žiniasklaidos priemonės.
Esant žiniasklaidos monopoliui nepaprastai lengva manipuliuoti visuomenės nuomone, sąmone ir politinėmis pažiūromis.
Sėkmingai Kremliaus propagandistai pasinaudojo ir neramumais Taline, kurie įvyko perkeliant sovietinių kareivių palaikus iš miesto centro į kapines. Estijos policijai sėkmingai ir profesionaliai numalšinus riaušes, prasidėjo nepaprastas propagandinis karas prieš Estijos valstybę, kuris, reikia pabrėžti, nebuvo sėkmingas. Nepaisant visų mestų finansinių lėšų, į Kremliaus globojamame tinklalapyje http://www.km.ru/ pateiktos apklausos klausimą „Ar jūs pasisakote už estiškų prekių boikotą?“ beveik per metus teigiamai atsakė vos 5874 skaitytojai.
Taigi, stebint visuomeninius politinius procesus, vykstančius Rusijoje, galima teigti, kad, norėdami atitraukti šalies gyventojų dėmesį nuo itin blogos ekonominės, socialinės, demografinės padėties, Kremliaus ideologai nesugalvojo nieko geresnio, kaip visuomenės žvilgsnį nukreipti į „fašistinę Pribaltiką“, kuri atitinka visus propagandinio karo agresijos taikinio parametrus.
Baltijos valstybės vadinamos „fašistinėmis“ ar „nacistinėmis“, nors pačioje Rusijoje, įskaitant ir Maskvą, vyksta konfliktai tautiniu rasiniu pagrindu, dažnai virstantys masinio pobūdžio riaušėmis. Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės moka nutylėti mirtinus išpuolius nacionaliniu rasiniu pagrindu, kuriuos, Maskvos supratimu, Rusijos didmiesčiuose atlieka neofašistinių organizacijų nariai.
Čia pravartu prisiminti, kokiu geru pavyzdžiu Rusijos žiniasklaidos priemonės rodė savo auditorijai rusų profašistinių organizacijų narių išpuolius Maskvoje prieš seksualinių mažumų atstovus, kurie protestavo prieš savo diskriminaciją.
Rusijoje galima pastebėti ir pirmųjų cenzūros apraiškų: dėl antitarybinių nuotaikų buvo uždrausta viešai rodyti A. Wajdos istorinį kino filmą „Katynė“ bei neseniai keliems „Oskarams“ pristatytą M. Nicholso kino filmą „Čarlio Vilsono karas“.
Stiprėjant Kremliaus imperializmo tendencijoms, reikia tikėtis naujų propagandos atakų ir joms ruoštis – būti pasirengusiems visomis įmanomomis, gal ir netiesioginėmis priemonėmis šias atakas atmušinėti.
Vadimas Juška
