Finansinės pagalbos Graikijai planai ir šios valstybės skolų reorganizavimas greičiausiai atitolins jos išėjimo iš Europos pinigų sąjungos momentą. Visgi jo išvengti vargu ar pavyks. Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos centrinis bankas (ECB) ir ES (vadinamasis Graikijos gelbėtojų trejetas) šiuo metu vis dar neatsisako skirti paramą Graikijos ekonomikai gelbėti. Vis dėlto jau greitu metu šios pagalbos sąnaudos gali tapti pernelyg didelės, todėl paramos teikimas Graikijai gali būti gerokai sumažintas ar net visiškai nutrauktas, taigi jai nebeliktų jokios rimtos paspirties pasilikti euro zonoje.
Atkurtos Graikijos nacionalinės valiutos (drachmos) vertė euro ir kitų valiutų atžvilgiu neabejotinai būtų menkesnė, palyginti su buvusia prieš euro įvedimą. Tai gali suteikti šiai valstybei šiokios tokios naudos didinant savo eksportą, skatinant turizmą ir imantis kitų priemonių šalies ekonomikos kilimui skatinti ir t. t. Vis dėlto kartu atsirastų būtinybė reorganizuoti finansines operacijas pradedant paprasčiausiomis bankų vidaus paskolomis ir baigiant multimilijardiniais tarptautiniais verslo sandoriais. Šį tikėtiną procesą įvairūs ekonomikos ekspertai vadina labai rimtu tarptautinės ekonomikos išbandymu ir net pasaulinės rinkos „minų lauku“, galinčiu turėti ilgalaikių pasekmių įvairiems tarptautinės rinkos dalyviams.
Šią prielaidą patvirtina, pavyzdžiui, gegužę reitingų agentūros „Fitch“ išplatintas pranešimas. Jame agentūra perspėja: jei dėl dabartinės krizės Graikija turėtų pasitraukti iš Europos pinigų sąjungos, tai galėtų turėti neigiamą poveikį visų euro zonos šalių skolinimosi reitingams. Pirmiausia nukentėtų tos šalys, kurių reitingo perspektyva yra neigiama. Šiuo metu neigiamą reitingo perspektyvą „Fitch“ yra nustačiusi Prancūzijai, Italijai, Ispanijai, Kiprui, Airijai, Portugalijai, Slovėnijai ir Belgijai.
Pasak Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesoriaus Nourielio Roubini, Graikijos sprendimas trauktis iš Europos pinigų sąjungos būtų ekonominiu požiūriu skausmingas šiai valstybei, tačiau ne vien jai. Didžiausią problemą keltų kapitalo nuostoliai, kuriuos patirtų pagrindinės euro zonos finansų institucijos. Pavyzdžiui, gerokai išaugtų Graikijos vyriausybės, bankų ir bendrovių įsipareigojimai eurais kitoms šalims. Tačiau šias ir kitas problemas, su kuriomis susidurtų Europa Graikijai nusprendus trauktis iš euro zonos, galima išspręsti. Jungtinės Valstijos, pasak šio autoriaus, ėmėsi panašių priemonių 1933-iaisiais: valstybė 69 proc. nuvertino dolerį ir atsisakė aukso standarto. Panaši Graikijos skolų eurais „drachmatizacija“ būtų reikalinga ir neišvengiama.
Tik iš dalies pagrįstais šiame kontekste galima laikyti viešojoje erdvėje sklandančius nuogąstavimus, kad Graikijos pasitraukimas iš Europos pinigų sąjungos įstumtų į krizę ir kitas euro zonos valstybes. Žinoma, įvairios euro zonos šalys jau šiuo metu susiduria su panašiomis į Graikijos problemomis. Pavyzdžiui, šį birželį Europos ekonominės pagalbos savo bankams gelbėti paprašė Ispanija. Paramos prašė ir Kipras. Greitu metu ES pagalbos gali prireikti ir Italijai nepriklausomai nuo to, ar Graikija pasitrauks iš Europos pinigų sąjungos, ar ne. Portugalija, pernai sulaukusi nemažos ES ir TVF paramos, šiuo metu kenčia nuo didelio ekonomikos susitraukimo ir aukšto nedarbo lygio. Dėl šių ir įvairių kitų priežasčių per porą metų ji gali būti priversta restruktūrizuoti savo skolą ir galiausiai pasitraukti iš Europos pinigų sąjungos ir t. t. Šie pavyzdžiai patvirtina, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos korta neretai naudojama nepagrįstai, neatsižvelgiant į įvairius kitus veiksnius.
Galimų „grexito“ (Graikijos pasitraukimo iš euro zonos) pasekmių Europos pinigų sąjungai nederėtų pervertinti. Graikijos BVP sudaro tik apie 2 proc. euro zonos ekonomikos produkto, todėl jai pasitraukus monetarinė sąjunga ir toliau funkcionuotų. Savo ruožtu Graikijos sprendimas pasitraukti leistų Europos galingiesiems gerokai didesnį dėmesį skirti Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir kitų valstybių skolų krizės formavimuisi arba/ir tolesnei plėtrai stabdyti, euro zonos prekybos disbalansui sureguliuoti, ES eksporto augimui skatinti ir aktyviau taikyti kitas priemones ES ekonomikos kilimui skatinti.
Dar viena įvairių ekspertų minima grėsmė, su kuria gali susidurti euro zona pasitraukus Graikijai, – domino efektas. Iki šiol nė viena valstybė nėra palikusi Europos pinigų sąjungos. Vis dėlto jei toks Graikijos šuolis į nežinomybę pasiteisintų, neatmestina, kad šiuo pavyzdžiu pasektų ir kitos didelių ekonominių sunkumų patiriančios euro zonos narės, tarp jų – Portugalija ir Airija. Tokioms „atskalūnėms“ siekiant skatinti savo BVP augimą gali išryškėti tarpusavio konkurencija devalvuojant atkurtąsias nacionalines valiutas. Taigi visi ekonominiai dividendai, kurių galėtų tikėtis šios valstybės, greičiausiai taptų nebepasiekiami. Tai stipriai pakenktų ne tik nuo Europos pinigų sąjungos atskilusių šalių ekonomikai, bet ir visai ES bei įvairioms Sąjungai nepriklausančioms valstybėms. Kitaip sakant, vienu iš pagrindinių ES tikslų iš euro zonos pasitraukus Graikijai būtų užtikrinti, kad šis procesas netaptų masiniu reiškiniu. Europos pinigų sąjunga nesugrius, jei ją paliks dvi ar trys mažosios narės. Vis dėlto, jei traukimasis taptų masiniu reiškiniu, galėtų subyrėti visa euro zona.
Rimta grėsme Europos pinigų sąjungai galima laikyti ir tikėtiną paniką finansų rinkose pasirodžius pranešimams apie galbūt neigiamą Graikijos pasitraukimo įtaką Europos regioninei arba/ir viršregioninei ekonomikai. Panašiai jau yra nutikę šių metų gegužę: pasirodžius pranešimams apie neva itin prastą Graikijos ekonomikos būklę kilo rimta grėsmė euro stabilumui. Remiantis įvairiais šaltiniais, euras tąkart patyrė didžiausią dvi dienas trukusį nuosmukį nuo 2008 m. gruodžio. Tad siekiant išvengti galimos panikos tiek euro zonoje, tiek už jos ribų Graikijos pasitraukimo procesas turėtų būti lydimas esminių ir aiškių ES politinių ir ekonominių sprendimų, skirtų eurui stiprinti.
Galiausiai negalima pamiršti ir politinių motyvų. Euras taip glaudžiai susietas su ES, kad jo žlugimas keltų realią politinę ir ekonominę grėsmę ne tik Europos pinigų sąjungos valstybėms, bet ir visam Senajam žemynui. Dėl šios priežasties Europos ekonomikos ramsčiu vadinama Vokietija, Prancūzija ir kitos ES valstybės neabejotinai dėtų visas pastangas, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos įvyktų minimaliomis ekonominėmis bei politinėmis sąnaudomis ir negrėstų stipriu ekonominiu sukrėtimu visam žemynui.
Akivaizdu, jog ant euro kortos pastatyta per daug, kad vis labiau tikėtinas Graikijos sprendimas trauktis iš euro zonos galėtų tai sugriauti. „Grexitas“ neabejotinai kainuotų nepigiai ir šiai valstybei, ir kitoms ES narėms. Vis dėlto mažai tikėtina, kad šiam procesui būtų leista vystytis spontaniškai, be griežtos „trejeto“, kompetentingų ES institucijų arba/ir atskirų valstybių narių (pirmiausia – Vokietijos) kontrolės. Todėl perdėm didelių ekonominių nuostolių ir politinio nuosmukio Europoje, galinčių grėsti ES išlikimui, dėl galimo Graikijos sprendimo trauktis iš pinigų bloko ceteris paribus tikėtis nederėtų.
