Šią nuomonę palaiko ir rusų rašytojas ir žurnalistas Andrejus Ostalskis, tačiau jis teigia, kad tai – maža ir užguita bendruomenė.
Be abejo, šis žingsnis nepasižymėjo atsargumu, nes gatvės buvo pilnos „patriotiškai“ nusiteikusių žmonių, besidžiaugiančių būsimu greitu ir sėkmingu karu su kaimynine valstybe.
Aleksejus Sokirka išsirinko vietą ant Nikolskaja gatvės šaligatvio ir išskleidė plakatą su ženklu „Ne – karui“.
Pagal Rusijos įstatymus, vieno asmens piketai gali būti rengiami be jokio leidimo ar išankstinio pranešimo, taigi policija negalėjo imtis jokių veiksmų. Bet jiems, tiesą sakant, ir nereikėjo nieko daryti: pikti praeiviai pradėjo tuoj pat užgaulioti vaikiną su plakatu. „Fašistas“ ir „padugnė“ – vieni iš švelnesnių jo adresu atskriejusių epitetų. Tuomet moteris jį apspjovė. Keli vyrukai pradėjo grasinti, o galiausiai vienas iš jų išplėšė iš rankų plakatą ir jį sudraskė.
Prasidėjo susistumdymas, tada jau įsikišo policija. A. Sokirka buvo suimtas už viešosios tvarkos pažeidimą. Aišku, jei ne policija, jis galėjo būti rimtai sumuštas.
Viena moteris pareigūnams tuomet pasiūlė sufabrikuoti rimtesnius kaltinimus: „Galiu paliudyti, kad jis mušė vaiką!“ – entuziastingai pasišovė ji. Visgi policininkai nusprendė liudininkės paslaugų atsisakyti.
Šis incidentas, aprašytas paties A. Sokirkos „Facebook“ paskyroje, – karčiai simboliškas. Rusai, prieštaraujantys invazijai į Krymą, tėra visiška mažuma, iš pažiūros bejėgė prieš juos supančios minios įtaką.
Maskvoje tai jau tampa savotišku užkalbėjimu – nuolat kartojamos frazės, kad rusai labai džiaugiasi, kaip jų mačo lyderis „laikosi prieš Vakarus“ ir „gina tautiečius užsienyje“, ir kad jie yra „pasiruošę viską jam atleisti“, nuo plačiai paplitusio skurdo iki epideminės korupcijos ir policijos savivalės.
Populiari Rusijos rašytoja ir scenaristė Tatjana Sotnikova (kūrybinis pseudonimas – Ana Berseneva) sutinka, kad dauguma jos tautiečių bent jau kol kas palaiko Kremliaus veiksmus, bet tai pasikeistų, jei tarptautinės sankcijos ir Rusijos izoliacija iš tiesų paveiktų gyvenimo lygį. Eilinių gyventojų kovingumą ji laiko iš esmės nacionalinių televizijos kanalų propagandos nuopelnu: „Pastaruosius 14 metų nepaliaujamai vyko totalus ksenofobiškas smegenų plovimas“, – sako ji.
T. Sotnikova – viena iš būrio Rusijos literatų, organizacijos „PEN International“ narių, pasirašiusių laišką, kuriame jie išreiškė solidarumą su ukrainiečių kolegomis ir protestą prieš agresyvius Maskvos veiksmus. Prie rašytojų prisijungė ir kino kūrėjai: pasmerkimo laišką palaikė ir viena iš Rusijos kinematografijos asociacijų. Kaip žinia, Maskvoje veikia ir dar viena, žymiai „patriotiškesnė“ Kino darbuotojų sąjunga, kuri tikrai nesugalvotų mesti iššūkio Kremliaus linijai.
Štai ir Rusijos rašytojų sąjunga paskelbė, kad visiškai palaiko bet kokius veiksmus, kurių prezidentui gali tekti imtis Ukrainos teritorijoje, ir atkartodami Kremliaus retoriką Maidano lyderius išvadindami „krūva fašistų“.
Būta ir daugiau tokių, kurie panašiai kaip A. Sokirka surengė savitus, asmeninius protestus.
Labai gerbiamas prestižinio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius Andrejus Zubovas laikraščiui „Vedomosti“ parašė straipsnį, kuriame Krymo aneksiją palygino su 1938-aisiais nacistinės Vokietijos įvykdytu Austrijos anšliusu. Jam buvo nurodyta tuoj pat atsistatydinti, arba bus atleistas, bet kolegoms skubiai parėmus profesorių, grasinimai buvo atšaukti.
Viena netikėčiausių priešpriešų atskriejo iš Kremliui palankios partijos „Spravedlivaja Rosija“ lyderio Aleksandro Čujevo. Liberalumu pasižyminčioje svetainėje jis paskelbė rašinį, kuriame teigė, kad, nepaisant asmeninių polinių pažiūrų ir simpatijų, remti karą yra amoralu. A. Čujevas pridūrė pažįstantis tiek komunistų, tiek nacionalistų, kurie galvoja lygiai taip pat. „Kaip rusas ir kaip stačiatikis aš negaliu palaikyti sprendimo, kuris ne tik prieštarauja tarptautiniams Rusijos įsipareigojimams, bet ir gali privesti prie brolžudiško karo“, – jau kitame interviu savo mintis dėstė politikas.
Laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ redaktorius Konstantinas Remčiukovas per radiją pasisakė apie „nelegalų“ Krymo referendumą ir nedviprasmiškai sukritikavo akivaizdų Rusijos norą konfrontuoti su Vakarais. Išgirdę tokią nuomonę, klausytojai puolė skambinti radijo stočiai ir vadinti jį „išdaviku“ bei kitaip plūsti.
„Įsivėlęs į šitą Krymo nuotykį ponas Putinas užsitikrino sau kadenciją iki gyvos galvos. Abejoju, ar ši kadencija tikrai bus tokia ilga. Jei nėra bankrutavusį režimą keičiančio mechanizmo, įsijungia revoliucijos mechanizmas. O revoliucija daugiatautėje šalyje, apsiginklavusioje atominiais ginklais, yra išties bauginantis dalykas“, – svarstė rašytojas.
B. Akunino žodžiai gali pasitvirtinti nebent ilgalaikėje perspektyvoje, o kol kas pacifizmo idėjos, atrodo, už siauro inteligentų ratelio ribų populiarumo nesulaukia.
Kai kurie šių idėjų netgi išvis nepastebi. Vienas populiariausių Rusijos politikos komentatorių Matvejus Ganapolskis (beje, pats gimęs Ukrainoje) apie M. Chodorkovskio nupasakotą „kitokią Rusiją“ savo tinklaraštyje parašė: „Tik jis nepaaiškino, kodėl ta „kitokia Rusija“ – nematoma ir negirdima.“
Prieš porą savaičių kai kuriuose Rusijos miestuose buvo surengti nedideli improvizuoti protestai. Sankt Peterburge 75 metų Igoris Andrejevas buvo nubaustas 10 tūkst. rublių bauda už tai, kad laikė plakatą su užrašu „Taika pasaulyje“.
Maskvoje keli šimtai protestuotojų buvo sulaikyti policijos ir taip pat „apdovanoti“ baudomis. Vis dėlto vėliau buvo duotas leidimas praėjusį šeštadienį, kovo 15 dieną, surengti žymiai didesnes eitynes už taiką.
Taigi išties yra ir kitokia, mąstanti, Rusija, nors jos gyventojų palyginti ne tiek daug. Nerimą kelia tai, kad prognozės dėl didėjančio Kremliaus gniaužtų spaudimo pildosi, ir ši tokia svarbi, bet maža bendruomenė gali būti tiesiog sunaikinta.
Parengta pagal BBC straipsnį „Ukraine crisis: Russians opposed to Putin“
