Likus keliems mėnesiams iki Vasaros olimpinių žaidynių Pekine, jų rengėja Kinija paprašė nesikišti į šalies vidaus reikalus. Užsienio reikalų ministras Yang Jiechi (Jang Dzieči) įspėjo dėl rugpjūtį įvyksiančių žaidynių nedaryti šaliai spaudimo iš išorės. Esą politizuoti olimpines žaidynes Pekine prieštarauja Olimpinei chartijai. Bet pastarosiomis savaitėmis Tibete vykstanti drama tokius ir panašius pareiškimus daro tiesiog dviprasmiškus: kai pranešama apie dešimtis žuvusiųjų, norom nenorom imi galvoti apie 1989-ųjų įvykius Pekino Tianmenio aikštėje. Nors po tragedijos praėjo beveik 20 metų, niekas bent kiek tikslesnio aukų skaičiaus nežino, kalbama apie daugiau kaip du tūkstančius nužudytųjų. Valstybinė kinų žiniasklaida paskelbė, kad per neramumus žuvo 10 žmonių. Tačiau BBC žurnalistams Dalai Lama teigė, kad aukų skaičius gali būti daug didesnis ir siekti 100. Iš Tibeto vienu metu buvo pranešama, kad žuvo 80 žmonių. Štai tokia informacinė painiava, deja, būdinga Kinijai. Prie savo vidaus politikos nieko neprileidžianti Kinija demonstruoja visišką uždarumą, priešingą jos deklaruojamam ekonominiam atvirumui. Tokia padėtis atspindi vis dėlto prieštaringą ir dviprasmišką totalitarinių valstybių politikos situaciją. Tas pats tinka ir tam, ką galima būtų pavadinti regionine politika.
Pietryčių Azija – svarbus geopolitinis pasaulio regionas, milžiniška rinka, čia susiduria daugybė skirtingų interesų ir vyksta nuolatinė kova dėl įtakos. Be abejo, vienas aktualiausių (savaip madingų) šiuolaikinio pasaulio siekių – panaikinti vienapolio, Amerikos dominuojamo pasaulio padėtį. Sparčiai turtėjanti Kinija, pagal gyventojų skaičių didžiausia pasaulio valstybė, aišku, yra pretendentė būti bent jau Pietryčių Azijos regiono lydere. Klasikiniu atveju įtaka įtvirtinama prekybiniais ryšiais ir teikiama parama. Pasak „The Washington Times“ straipsnio „Kinijos kelias į viešpatavimą“ (01 17), importas į Kiniją iš Pietryčių Azijos nuo 1997 iki 2006 metų išaugo 674 procentais, įvairių prekių įvežta už 89,5 milijardo Amerikos dolerių. Kinija teikia ekonominę paramą skurdiems pietiniams kaimynams Mianmarui ir Laosui, taip pat Kambodžai. Mianmare Kinija padeda tiesti kelius bei geležinkelius, statyti jūrų ir oro uostus. Šią šalį valdančiai karinei chuntai kinai net perdavė ginklų už 2 milijardus dolerių. Kinija daug skolina ir Vietnamui geležinkelių, hidroelektrinių bei kitų objektų statybai. Tiesa, pasak Amerikos dienraščio, įtaka Vietnamui nėra tokia didelė kaip pirmosioms trims šalims.
Salose įsikūrusiuose Filipinuose bei Indonezijoje Kinija dėl įtakos visada varžėsi su Jungtinėmis Valstijomis. Po Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerika ėmė aktyviai siekti gerų santykių su Indonezija, didžiausia pasaulyje musulmoniška valstybe. Vis dėlto ne kas kitas, o Kinijos lyderis Hu Jintao (Dzintao) 2005-aisiais su Indonezijos prezidentu Susilu Bambangu Yudhoyono (Judhojonu) pasirašė deklaraciją dėl strateginio bendradarbiavimo. Kinai taip pat pažadėjo naujajai partnerei suteikti 300 milijonų dolerių kreditą. Panašiai Kinija veikia ir Filipinuose – ministras pirmininkas Wen Jiabao (Ven Dziabao) ir Filipinų prezidentė Gloria Macapagal Arroyo (Glorija Makapagal Arojo) 2007-ųjų sausį pasirašė 20 ekonominių sutarčių. Pasak amerikiečių mokslininko, Kinijos specialisto Jošua Kurlandziko, Kinija siekia, kad regiono šalys savo interesus derintų su jos interesais ir gerai pagalvotų, ar verta palaikyti Jungtines Valstijas.
Vienoje paskutiniųjų Amerikos kongreso tyrimo tarnybos paskelbtų ataskaitų sakoma, kad Kinija pasiekė ženklių, nors ir ne absoliučių, laimėjimų Pietryčių Azijoje. Pekinui pavyko išsklaidyti regiono šalių nerimą dėl to, kad Kinija gali kelti karinę ar ekonominę grėsmę. Kinija stengiasi pristatyti save kaip prekybos partnerę ir investuotoją. Be to, praktiškai visose Pietryčių Azijos šalyse gyvenančios kinų bendruomenės seniai vaidina svarbų vaidmenį jų ekonominiame, visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Savaip įdomus šia prasme kinų dienraščio „Renmin Ribao“ („Ženmin žibao“) redakcinis straipsnis „Kiniją vis labiau domina Rusijos Tolimieji Rytai“ (01 30), pasirašytas šio dienraščio redaktoriaus Dun Jin (Dzin). Jame galiausiai konstatuojama, kad Rusijos Tolimieji Rytai gali tapti Kinijos provincija ir kad Kinija veikiausiai sieks daryti šiam regionui fundamentalią įtaką, tiesa, ne ten gyventi vykstančių kinų sąskaita, o „sukinindama“ rusus. Tai esą Maskvai neturėtų kelti nerimo. Bet toks gudravimą primenantis tonas vargu ar gali įtikinti Maskvą – vienas aukštas Kremliaus pareigūnas yra kategoriškai pareiškęs, kad Rusijos Tolimuosiuose Rytuose jokių „kinų kvartalų“ (Chinatown), kaip Vakarų Europoje, nebus.
Pasak Amerikos dienraščio „Los Angeles Times“ straipsnio „Niūrus Kinijos triumfas“ (01 14), be abejo, sveikintina, kad ši šalis sugebėjo per vieną gyventojų kartą nueiti kelią nuo visiško skurdo ir kruvinos diktatūros iki dabartinių aukštumų. Tačiau Kinijos modelis yra iššūkis, nes jos materialiniai laimėjimai gali pasirodyti patraukli alternatyva liberaliam demokratiniam kapitalizmui. Kinijoje nacionalinis orumas dažniausiai remiasi karingu nusiteikimu Japonijos, Taivano, pagaliau ir Vakarų atžvilgiu, panašiai kaip ir Rusijoje. Toks santykis, suprantama, sulaukia atsako iš demokratinių Pietų Azijos šalių, ir apžvalgininkai jau pradeda kalbėti apie regiono skilimą. Britų „The Financial Times“ straipsnyje „Azijos šalys meta iššūkį Kinijai“ (2007 09 26) atkreipiamas dėmesys į tai, kad Japonija ir Australija neseniai pasirašė saugumo sutartį, Australija stengiasi suartėti su demokratine Indonezija, Indija ir Japonija nutarė regione kurti vadinamąjį „vertybinį aljansą“. Taip Japonija skatina Indiją, Australiją ir Ameriką (pastaroji sutinka gana nenoriai) kurti tai, ką Kinijos analitikai su nerimu vadina „Azijos NATO“ – keturių demokratinių valstybių aljansą, kuris, buvusio Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abe (Šinzo Abė) žodžiais tariant, imtųsi kurti naują tvarką Azijoje. Didžiosios demokratinės Azijos šalys siekia strateginės partnerystės, nes supranta, kad taika ir demokratija neatskiriamos, kaip sakė Indonezijos užsienio reikalų ministras. Šios pastangos rodo, kad Azijos ateitis gali būti nebūtinai tokia, kokią ją regi ir galbūt projektuoja Kinija.
Be abejo, skilimas (jei tai iš tiesų skilimas) Azijoje daugeliui atrodo pavojingas. Kai pernai rugsėjį 6500 Kinijos, Rusijos ir keturių Vidurio Azijos šalių kariškių dalyvavo pratybose „Taikos misija-2007“ Rusijos miesto Čeliabinsko apylinkėse, Jungtinių Valstijų, Indijos, Japonijos, Australijos ir Singapūro kariai surengė pratybas Bengalijos įlankoje, kuriose dalyvavo daugiau nei dvidešimt laivų, tarp jų – pora Amerikos lėktuvnešių. Gali būti, kad Azijoje formuojasi du konkuruojantys saugumo užtikrinimo aljansai. Buvęs Amerikos prezidento George‘o Busho vyresniojo patarėjas Azijos klausimais Michaelas Greene‘as (Maiklas Grynas) tai vadina skilimu tarp jūrinių ir kontinentinių regiono valstybių. Eksperto teigimu, nors kitos Pietryčių Azijos šalys neskuba stoti nė į vieną iš jų, aljansai vis dėlto stiprėja, ir tai gali destabilizuoti padėtį. Be to, akivaizdu, kad regiono valstybių santykius vis dar veikia istorinės nuoskaudos. Kinija neatsisako minties kada nors visiškai perimti Taivano kontrolę – 2005-aisiais bendrose jos ir Rusijos kariškių pratybose išbandytas ir jūrų desanto išsilaipinimas. Akivaizdu, kad tai buvo prieš Taivaną nukreipta operacija, nes Vidurio Azijoje tokio manevro tiesiog nėra kur panaudoti. Į salą nutaikytos 1300 Kinijos raketų.
Kita vertus, Kinijos neaplenkia partnerystės dvasią garbinančio globalėjančio pasaulio mados. Britų dienraščio „The Financial Times“ straipsnyje „Kinija – nenumaldoma supervalstybė“ (01 24) pažymima, kad Kinija kaip egoistinė valstybė reiškiasi vis rečiau. Ji stengiasi prisistatyti kaip šalis taikdarė ir svyruojančios pasaulio ekonomikos gelbėtoja. Tarkime, Amerikos valdininkai dėkingi Kinijai už tarpininkavimą sprendžiant Šiaurės Korėjos branduolinės programos problemą. Aišku, dominuoti siekiama visomis įmanomomis priemonėmis, nepaisant civilizuoto pasaulio atributų (tokių kaip žmogaus teisės). Kaip rašoma „The Financial Times“, Kinijos nereikia demonizuoti, mat ši milžiniška šalis, mėgindama modernizuotis, sprendžia labai sudėtingas problemas. Deja, ji taip pat turi daug paslapčių, todėl bet kada galima tikėtis dramatiškų, drastiškų netikėtumų – protestus Tibete lydinčios represijos tai patvirtina.
Arūnas Spraunius
