Geopolitiniu ginklu ekonomiką laikanti Rusija tampa vis mažiau patrauki rinka Lietuvos gamintojams, ją pakeisti stengiamasi naujomis rinkomis. Tarp geidžiamiausių – Kinija.
Kinijos prekybos centruose jau galima rasti lietuviško mineralinio vandens, sulčių, sausų pusryčių, kai kurių alkoholinių gėrimų, o Lietuvos lazerių asociacija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su panašia asociacija Kinijoje, apie Lietuvos ėjimą į Kinijos rinką pasakoja Užsienio reikalų ministerijos (URM) Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktorė Ina Marčiulionytė.
Tačiau nors santykiai su Tolimųjų Rytų galiūne pamažu tampa geresni, dėl Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite 2013-aisiais užsirūstinusi Kinija kelių lietuviškiems sūriams ir skilandžiams vis dar neatveria.
Kaip teigia Lietuvos–Kinijos verslo tarybos pirmininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas O. Čiukšys, keletas įmonių po truputį jau žengia į Kiniją, tačiau iš jos vyriausybės labai laukiama gerų žinių dėl pieno ir mėsos produktų importo. Deja, šis sertifikatų klausimas vis dar yra ne ekonominis, o politinis.
„Žinome, kad sertifikatai guli ant stalo, visos procedūros yra baigtos, bet būtent dėl oficialių Lietuvos asmenų susitikimo su Dalai Lama tas klausimas yra įšaldytas. Kinai sako, kad mūsų pastangos nelieka nepastebėtos, tačiau už tą susitikimą prieš porą metų dar turime būti baudžiami ir bausmės periodas nesibaigė“, – kalba O. Čiukšys.
Savo ruožtu Ministro Pirmininko patarėjas užsienio politikai Audrius Brūzga teigia, kad Kinija gana atidžiai seka šalių politinį bendradarbiavimą, panašūs vizitai nelieka nepastebėti, tačiau klimatas po truputį šiltėja, atsiranda vis daugiau gerų bendradarbiavimo pavyzdžių.
Šviesa tunelio gale
Nors įtampų būta, I. Marčiulionytė sako, kad 2014-ųjų gruodį Serbijoje „Kinija+16“ formatu (Kinija bei Centrinės ir Rytų Europos šalys) įvykęs premjero Algirdo Butkevičiaus susitikimas su Kinijos premjeru Li Keqiangu buvo sėkmingas.
„Susitikimo metu Kinijos premjeras pasakė manantis, kad šalys gali pereiti į naują santykių fazę, toliau gerai bendradarbiauti. Diplomatinis darbas niekada nebuvo sustojęs ir panašu, kad jis duoda vaisių. Eksporto leidimus į Honkongą jau esame gavę pernai. Dar yra užpildyti ir išsiųsti klausimynai dėl galvijų, grūdų ir šienainio. 2012-aisiais pripažinti sertifikatai žuvies produkcijai. Labai tikimės, kad šis procesas pajudės, turime viltingų žinių iš Kinijos pusės. Nenoriu prognozuoti kada, bet manau, kad labai ilgai laukti nereikės“, – kalba I. Marčiulionytė.
Savo ruožtu A. Brūzga pažymi, kad Lietuvos bei Kinijos atstovai gana dažniai susitinka, dalyvauja įvairiuose forumuose. Jo teigimu, daugiašalis bendradarbiavimas su Kinija („Kinija+16“ formatu) yra labai gera platforma, leidžianti gilinti ekonominius šalių santykius.
„Kinai patys inicijavo tą formatą. Buvo pasiūlyta keletas bendradarbiavimo sričių, tarp kurių – investicijų skatinimas, kultūros mainai, turizmas. Kiekvienoje iš tų sričių vyksta susitikimai, forumai, metų pabaigoje vyksta viršūnių susitikimas. Praėjusiais metais A. Butkevičius dalyvavo tokiame susitikime Serbijoje. Šiemet matome gana nemažai perspektyvų“, – sako pašnekovas.
A. Brūzga pažymi, kad Lietuvos įmonių atstovai ir patys vyksta į Kiniją, ieško ten rinkų, pamažu investuoja. 2014-aisiais į Lietuvos komercijos atašė Pekine kreipėsi bent 100 Lietuvos įmonių, prašiusių padėti surasti kontaktų, pakonsultuoti. Kinams Lietuvoje ir kitose Europos šalyse yra įdomūs infrastruktūros, energetikos projektai, į kuriuos jie galėtų investuoti.
„Su Kinija, manau, tikrai suartėjome kaip niekad. O ateityje tų sankirtų bus dar daugiau“, – kalba premjero patarėjas.
Su kinais reikia kantrybės
O. Čiukšys neabejoja, kad Lietuvai pasiseks užmegzti gerus ekonominius santykius su Kinija, tačiau svarbu suprasti, kad su kinais reikia kantrybės.
„Pasiseks bet kokiu atveju, tik nereikia įsivaizduoti, kad Kinija – kaip Švedija ar Vokietija, kur daug ką su verslo partneriu galima suderinti elektroniniu paštu. Ten reikia sugaišti daug laiko kuriant asmeninius santykius. Mūsų verslininkai kartais skundžiasi, kad reikia daug važinėti, vakarieniauti, pietauti, o ir vakarienės metu apie verslą nepridera pulti kalbėti. Jų kultūra, mentalitetas yra kitokie, reikia tai suprasti ir išmokti su jais bendrauti“, – teigia O. Čiukšys.
Savo ruožtu I. Marčiulionytė pažymi, kad kai lietuviai ieško rinkų, visuomet nori, kad jos atsivertų labai greitai. Tačiau, pašnekovės teigimu, nėra beveik nė vienos valstybės, kur nereikėtų ilgokai padirbėti.
„Rezultatai atsiranda po 2–3 metų. Mes esame pripratę, kad aplinkinės rinkos mus žino, o čia gi mes esame visiškai nauji ir mums reikia turėti kantrybės normaliai prisistatyti“, – sako I. Marčiulionytė.
URM atstovė pabrėžia, kad ilgokai palūkėti tenka ir kitoms šalims. Pasak pašnekovės, „Kinija+16“ formato susitikimų metu visos valstybės skundėsi, kad Kinija labai sunkiai atveria rinką, prašė tuos procesus paspartinti.
„Žinoma, mes turėjome ir papildomų įtampų, tačiau bet kuriuo atveju su Kinija nėra lengva. Jie labai saugo savo rinką ir procesai netrunka kelis mėnesius ar pusmetį“, – tikina I. Marčiulionytė.
Kinijos rinka patrauklesnė ir dėl stabilumo
O Čiukšio teigimu, Kinija būtų labai geras pakaitalas Rusijos rinkai, kuri ir be sankcijų išgyvena ne pačius geriausius laikus, todėl prekybos su ja apimtys neišvengiamai mažėtų. Tačiau svarbus čia ne tik Kinijos rinkos dydis. Pašnekovas neabejoja, kad tai – gerokai stabilesnė rinka.
„Ten esantis politinis režimas yra nusistovėjęs, ekonomika stipri, sakoma, kad 2030-aisiais 40 proc. pasaulio viduriniosios klasės gyvens Kinijoje. Todėl manau, tiesiog privalu skverbtis į tą rinką ir naudotis jos galimybėmis“, – sako O. Čiukšys.
Rinkos stabilumu neabejoja ir I. Marčiulionytė. Anot URM atstovės, Kinija, priešingai nei Rusija, ekonomikos savo politinėms ambicijoms paprastai nenaudoja. Be to, ji nėra mūsų kaimynė.
„Kai vartotojai pripranta prie produktų, jų nuolat ieško, tad stabilumo tikrai galima tikėtis. Ir nors kinai niekada nebuvo labai dideli pieno produkcijos vartotojai, dabar tai keičiasi, todėl mes matome dideles galimybes ten eksportuoti pieno miltelius, sūrius, sviestą, kondensuotą pieną“, – kalba I. Marčiulionytė.
Savo ruožtu O. Čiukšys pažymi, kad vien sviesto ar sūrio vežimu į Kiniją Lietuva apsiriboti neturėtų: „Daugelis Europos šalių ir jų kompanijų yra nuėję verslo modelio ir gamybos perkėlimo į Kiniją keliu. Manau, kad galutinis mūsų įmonių veiklos Kinijos kryptimi tikslas turėtų būti aukštais kokybės standartais pasižyminčios produkcijos gamyba Kinijos rinkai pačioje Kinijoje, nes transportuoti yra brangu.“
