Nors Kinijai patiko pasišaipyti iš savo pagrindinės konkurentės JAV dėl pažeminimo Afganistane (valstybinė žiniasklaida net linksmai perspėjo Taivaną, kad Amerika taip pat apleis savo draugus Taipėjuje), Pekinas baiminasi dėl grėsmės saugumui, kurią kelia Talibano sugrįžimas. Niekas nesitiki, kad Kinija skubės ir užpildys politinį vakuumą.
Kinijos košmaras – islamistų teroro išpuoliai, planuojami už tos trumpos sienos. Prieš Pekinui priėmus naujesnę drakonišką politiką, pavyzdžiui, internavimą ir priverstinę sterilizaciją prieš uigūrų musulmonus Sindziango regione, kuris yra Afganistano kaimynas, Kinijos pareigūnai apkaltino Talibaną remiant uigūrų kovotojus, kurie, jų teigimu, planavo „tūkstančius“ atakų savo teritorijoje nuo 1990 m.
Kinija priskyrė daugybę mirtinų atakų, įvykdytų XXI a. pirmajame ir antrajame dešimtmetyje, įskaitant vieną prie Tiananmenio aikštės Pekine 2013 m., taip pat užpuolimą traukinių stotyje pietiniame Kunmingo mieste, uigūrų sukilėlių grupei, vadinamai Rytų Turkestano islamo judėjimu (East Turkestan Islamic movement, ETIM).
Pekinas ypač susirūpinęs, kad regioninis nestabilumas gali atgaivinti afganų islamistų paramą kovotojams, susijusiems su Rytų Turkestano islamo judėjimu. Praėjusį mėnesį Kinijos užsienio reikalų ministras Wangas Yi liepė vienam iš Talibano įkūrėjų mulai Abdul Ghani Baradarui, kuris dabar gali tapti sekančiu Afganistano prezidentu, nutraukti ryšius su Rytų Turkestano islamo judėjimu – ir padaryti daugiau.
„Tikimės, kad Talibanas nutrauks visus ryšius su visomis teroristinėmis organizacijomis, įskaitant ETIM, ir ryžtingai bei veiksmingai kovos su jomis, kad pašalintų kliūtis, atliktų teigiamą vaidmenį ir sudarytų palankias sąlygas saugumui, stabilumui, vystymuisi ir bendradarbiavimui regione“, – sakė Wangas Yi liepos pabaigoje vykusiame susitikime.
„Tikimės, kad Talibanas <...> sukurs teigiamą įvaizdį ir vykdys visa apimančią politiką“, – pridūrė Wangas Yi.
„Kinija sugalvojo pragmatiškus darbo su Talibanu būdus, tačiau jie vis dar nerimauja, kad Afganistanas taps palankia teritorija uigūrų kovotojams ir kad Talibano pergalė turės įkvepiančią įtaką karingumui visame regione“, – sakė Andrew Smallas, Kinijos santykių su Pietų Azija specialistas Jungtinių Valstijų Vokietijos Maršalo fonde.
„Priešingai nei paskutinį kartą, kai Talibanas perėmė valdžią [1996 m.], dabar kinai žino, su kuo turi reikalų – jie su jais bendrauja jau daugiau nei 20 metų, – sakė A. Smallas. – Tačiau tai nereiškia, kad jiems labai patogu valdyti ideologiškai griežtą islamistų judėjimą, įsipareigojantį sukurti Šariatu valdomą valstybę.“
Pirmiausia – saugumas
Nors Kinija sulaukia viso pasaulio dėmesio dėl naudojimosi savo gausiais finansiniais ištekliais komercinių projektų kūrimui, tai niekada nebuvo Pekino prioritetas Afganistane – jo interesai buvo palyginti nedideli. Efektyviai ignoruodamas Afganistaną, Pekinas pirmenybę teikė daug kainuojantiems infrastruktūros projektams Pakistane, įskaitant Gvadaro uostą, kaip dalį savo „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. Belt and Road Initiative, BRI) iniciatyvos, skirtos sujungti savo eksportuotojus su vakarų rinkomis.
Raffaello Pantucci, Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto vyresnysis bendradarbis, pabrėžė, kad saugumas yra pirmoji problema, kai kalbama apie šią kaimynę.
„Pekinas ir toliau atliks savo vaidmenį, bet nežengs į priekį, ir sieks vieningai sutelkti dėmesį į savo interesus, kurie apima susirūpinimą dėl to, kad uigūrų kovotojai šalį naudoja kaip bazę prieš juos“, – sakė R. Pantucci.
Kol kas abi pusės bendrauja draugiškai.
Iš tiesų Talibanas siekė nuraminti Pekiną dėl susirūpinimo tarpvalstybiniais kovotojais. „Mes įsipareigojome neįleisti žmonių iš kitų šalių, kurie nori naudoti Afganistaną kaip vietą [pradėti atakas] prieš kitas šalis. Nesvarbu, ar tai asmuo, ar subjektas prieš bet kurią šalį, įskaitant Kiniją“, – liepos mėnesį laikraščiui „South China Morning Post“ sakė Talibano atstovas Suhail Shaheen.
Kinija taip pat stiprina bendradarbiavimą saugumo srityje su Centrine Azija, visų pirma su Tadžikistanu, „siekdama išlaikyti vidaus saugumą Tadžikistane ir neleisti nestabilumui išsilieti iš Afganistano į Tadžikistaną, o vėliau – į Sindziangą“, – sakė Dirkas van der Kley, Australijos nacionalinio universiteto mokslininkas. Pasak jo, tai apima įrangos ir įrenginių, skirtų Tadžikistano saugumo pajėgumams stiprinti, tiekimą ir bendrų operacijų su Tadžikistano ir Afganistano pajėgomis prie visų trijų šalių sienos vykdymą.
Kol kas Kinija mažai ką gali pasiūlyti Talibanui ir visam Afganistanui, nes per anksti planuoti didelio masto ekonominius projektus šalyje be išėjimo į jūrą, kur maždaug pusė visos populiacijos (38 mln. gyventojų) gyvena žemiau skurdo ribos.
„Jie beveik neabejotinai bendradarbiaus su Talibano vadovaujama vyriausybe vykdydami ekonominius projektus, tačiau to bendradarbiavimo mastas ir apimtis dar nėra aiškūs, – sakė A. Smallas. – Nebus aišku, ar Kinija yra pasirengusi dideliems ekonominiams įsipareigojimams tol, kol politinė ir saugumo padėtis ilgainiui nebus aiškiai stabili, ir nėra aišku, ar jie nori, kad Talibano valdomas Afganistanas būtų tam tikras regioninis infrastruktūros centras, atsižvelgiant į tai, jog tai, ko jie bijo, gali nutekėti tais keliais.“
Sugėdinta Amerika
Jei ir egzistuoja šviesioji šio geopolitinio neapibrėžtumo pusė, tai yra susilpnėjęs JAV pirmininkavimo įvaizdis – tiek, kad užsienio reikalų ministras Wangas Yi pirmadienį kalbėdamas su JAV valstybės sekretoriumi Antony Blinkenu, jam pradėjo pamokslauti.
„Wangas paaiškino Kinijos poziciją dėl padėties Afganistane, sakydamas, kad faktai dar kartą įrodė, jog importuotas užsienio modelis negali būti lengvai pritaikomas šalyje, kurios istorija, kultūra ir nacionalinės sąlygos yra visiškai kitokios, ir galiausiai, mažai tikėtina, kad jis galėtų įsitvirtinti“, – pranešė valstybinės žiniasklaidos priemonė „Xinhua“.
Kitos valstybinės žiniasklaidos priemonės taip pat nušvietė „gėdingą“ JAV operaciją ir sukėlė abejonių dėl Joe Bideno sugebėjimo stoti į akistatą su Kinija po netikėtų pasekmių Afganistane.
„JAV pusė negali, viena vertus, sąmoningai sulaikyti ir slopinti Kinijos ir pakenkti Kinijos teisėms bei interesams, ir tuo pačiu tikėtis Kinijos paramos ir bendradarbiavimo, – sakė Wangas Yi. – Tokia logika niekada neegzistuoja tarptautiniuose mainuose.“
Nepaisant kandžios retorikos ir įtemptų JAV ir Kinijos santykių, ekspertai teigia, kad jie iš tikrųjų mato daug bendro, kai kalbama apie tiesioginį pavojų Afganistanui, ir nedaugelis mato prasmingą Kinijos vaidmenį užpildant tuštumą, kurią paliko amerikiečiai.
„Kinai lygiai taip pat atsargiai elgiasi su Talibanu ir savo pažadais, kaip ir visi kiti, ir jie visi žino Afganistano pravardę – Imperijų kapinės“, – sakė R. Pantucci.
