Pekinas pradėjo amžiaus projektą – bus koreguojama kai kurių upių tėkmė, ir vandens srautai pasuks iš pietų į šiaurę. Taip tikimasi aprūpinti vandeniu augančius šiaurės rytų Kinijos didmiesčius.
Projekto vertė milžiniška – 62 milijardai JAV dolerių. Dėl hidroinžinerinių darbų, užtvankų ir kanalų statybos iš savo namų bus iškeldinta 330 tūkst. Kinijos gyventojų. Tačiau projektas, Kinijoje sukeliantis nacionalinio pasididžiavimo jausmus, piktina pietinius kaimynus. Kinai nugvelbs labai didelę dalį vandens, šiandien nutekančio į Laoso, Vietnamo, Kambodžos ir kitų šalių teritorijas.
Panašius planus kūrė ir rusai
Sovietų Sąjungoje kadaise buvo kuriamas milžiniškas projektas, kaip Irtyšiaus, Obės ir kitų Sibiro upių vandenį kanalais būtų galima nukreipti į Kazachstaną ir kitas Centrinės Azijos respublikas, kur vanduo stepes paverstų klestinčiomis medvilnės plantacijomis ir žydinčiais sodais. Tačiau Sovietų Sąjunga žlugo anksčiau nei šis projektas buvo pradėtas įgyvendinti. Dabar Rusijoje, Kazachstane, Turkmėnijoje bei Uzbekistane vėl svarstoma galimybė įgyvendinti panašų projektą, kuris būtų ekonomiškai naudingas nuolatinį vandens stygių jaučiančioms Centrinės Azijos valstybėms, o Maskva įgytu šiame regione milžinišką įtaką, nes jis taptų priklausomas nuo visiškai pigaus, bet gyvybiškai svarbaus išteklio – vandens. Rusijoje šį projektą proteguoja įtakingas Maskvos meras Jurijus Lužkovas.
Kol šis projektas dar tik svarstomas, visai netoli, Kinijoje, jau pradėtas įgyvendinti grandiozinis projektas, kuris pakoreguos kelių upių tėkmę, leis geriau aprūpinti vandeniu du didmiesčius – Pekiną (17 mln. gyventojų) ir Tiandzinį (14 mln. gyventojų), taip pat leis pradėti verstis žemdirbyste sausringose šiaurinės Kinijos stepėse.
Vykdo Mao priesakus
„Kinijos pietuose vandens daug, o šiaurėje – mažai. Gerai būtų paimti iš pietų dalį vandens“, – dar 1952 metais Kinijos komunistų partijos suvažiavime kalbėjo tuometinis šalies lyderis Mao Dzedunas. Didžiojo vado priesakų nepavyko įgyvendinti jam gyvam esant, tačiau ainiai jo planų nepamiršo.
Iš viso planuojama sukurti tris dirbtinius vandens srautus – rytinį, centrinį ir vakarinį. Rytiniu kanalu dalis vandens iš Jangdzės upės žemupio galinga perpumpavimo sistema bus nukreipiama į šiaurę, Pekino link. Šis vandens srautas pateks ir į Didįjį Kinijos kanalą, jungiantį Šanchajaus ir Tiandzinio uostamiesčius. Beveik 1800 kilometrų ilgio kanalą kinai pastatė dar gilioje senovėje, VII–XIII amžiuje, ir nuo to laiko sėkmingai naudoja bei tobulina. Rytinio srauto statybos darbai pradėti dar 2002 metais ir baigsis 2012 metais. Didžiausia problema, anot projektų autorių, yra Jangdzės upės vandens užterštumas – šiaip ar taip šis vandens srautas turės pagirdyti ne stepių žemę, bet didmiesčių gyventojus. Todėl teks statyti ir sudėtingas vandens valymo sistemas.
Iškeldina valstiečius
Antrasis kanalas sujungs Hanšui upę su Pekinu. Hanšui upės slėnyje yra pastatyta didžiulė Danciankou vandens saugykla, iš kurios per centrinės Kinijos lygumas vanduo tekės į šiaurės rytus. Kraštas, per kurį kasamas milžiniškas kanalas, yra gana tankiai apgyvendintas. Šią savaitę prasidėjo 330 tūkstančių gyventojų iškeldinimas į kitus šalies regionus. Valstiečiams žadama suteikti žemės naujoje vietoje, padėti pasistatyti sodybas bei dvidešimt metų mokėti kiekvienam šeimos nariui 203 litų dydžio kasmetinę pašalpą. Visi gyventojai turi būti iškeldinti iki 2011 metų.
Didesnis už šį „tautos kraustymas“ buvo tik statant prieš trejus metus pradėjusią veikti hidroelektrinę „Trys tarpekliai“ Jangdzės upės slėnyje. Tada buvo iškeldinta iki pusantro milijono žmonių, o nugriautų kaimų ir miestų vietoje susiformavo milžiniškos marios.
Baimė dėl Mekongo
Daugiausia problemų ir abejonių kelia trečiojo – vakarinio srauto statybos projektas. Jį įgyvendinus, būtų „nugvelbta“ dalis vandens iš Mekongo bei Saluno upių, ir jis nutekėtų į Chua nachės upės aukštupį. Iš čia vandenį būtų galima paimti stepėms drėkinti arba taip pat nukreipti į Pekino regioną. Šis projektas kelia didžiulį pietinių Kinijos kaimynų pasipiktinimą. Jei dėl Jangdzės upės vandenų niekas užsienyje nekelia triukšmo (visa ši upė teka per Kinijos teritoriją), tai Salunas ir Mekongas tik savo aukštupiuose teka per Kiniją. Vėliau Salunas nuteka į Mjanmą (Birmą) ir Tailandą, o Mekongas taip pat teka per Laosą, Kambodžą ir Vietnamą. Šioms šalims jis yra viena svarbiausių susisiekimo arterijų bei tiekia vandenį drėkinti ryžių plantacijas. Tai ypač aktualu Kambodžos gyventojams. Jau dabar Mekongas pradėjo sekti, nes Kinija jo aukštupyje pasistatė tris stambias hidroelektrines. Jei kinai iš šios upės dar nukreips dalį vandens į savo šalies šiaurę, Pietryčių Azijos šalims gresia rimtos ekologinės ir ekonominės problemos. Tačiau Pekinas į protestus kol kas beveik nereaguoja.
Kinai taip pat sunkiai sprendžia ginčus su Indija dėl vandens išteklių. Pekinas planuoja pastatyti penkias hidroelektrines Tibeto teritorijoje, Brachmaputros (Cangpo) upės aukštupyje. Šios upės vidurupis yra Indijoje, o žemupys – itin tankiai apgyvendintame Bangladeše. Baiminamasi, kad dėl užtvankų kris vandens lygis, upė labai nuseks, o laukų drėkinimas bus komplikuotas. Indijos pareigūnai praėjusią savaitę pareiškė, kad visomis išgalėmis priešinsis Kinijos mėginimams naudoti vandens išteklius, pažeidžiant kitų valstybių interesus.
