Pavadinimų keitimo istorija sovietinėje ir posovietinėje Rusijoje yra sena. Pirmoji banga nusirito 1924-1929 metais (kaip tik 1925 metais Caricynas tapo Stalingradu). Antroji - 1956–1962 metais, kai buvo kovojama su Stalino asmenybės kultu. 1961 metais Stalingradas tapo Volgogradu; tuo pačiu metu iš toponimikos dingsta Molotovas (Permė), Vorošilovas (Usurijskas), Kuibyševas (Belogorskas), Ščerbakovas (Rybinskas) ir net Čkalovas (Orenburgas).Trečioji banga susijusi su „perestroika“ (1985-1995): Leningradas vėl tampa Sankt Peterburgu, Brežnevas – Naberežnyje Čelnais, Ordžonikidzė – Vladikaukazu. Kitas dalykas, kad visa tai buvo daroma nenuosekliai, pavyzdžiui, Peterburgas vis dar tebėra Leningrado srityje, o Jekaterinburgas – Sverdlovsko srityje.
Pagal Volgogrado merijos paskaičiavimus idėja Volgogradą pervardyti Stalingradu atsieis labai brangiai. Pavyzdžiui, vien tik visuotinis piliečių pasų keitimas atsieis 101,8 mln. rublių (2013 metų Volgogrado biudžeto deficitas – 786 mln. rublių), plius apie 177 mln. rublių miestiečių asmeninių išlaidų rinkliavoms – ir tai tik maža sąnaudų dalis. Pakeitus miesto pavadinimą reikės perregistruoti visus juridinių asmenų statutinius dokumentus, atlikti pakeitimus dokumentacijoje ir žemėlapiuose, o taip pat – kas kainuos ar tik ne brangiausiai – atlikti pakeitimus esamuose transporto tvarkaraščiuose ir transporto informacinėse sistemose.Tiesa, idėjai pritaręs RFKP „Stalingrado obkomas“(Rusijos Federacijos Komunistų partijos Stalingrado srities komitetas) išlaidas įvertino tik 16 mln. rublių per penkerius metus.
„Forbes“ prisiminė Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos 12 miestų, kurių pavadinimai buvo pakeisti arba tą ruošiamasi padaryti, ir paskaičiavo, kiek tai atsiėjo ar gali atsieiti.
*Kadangi pavadinimo pakeitimas liečia visus tame mieste esančius karinius ir civilinės gynybos objektus, o informacja apie tokius objektus yra valstybės paslaptis, nurodytos išlaidų sumos grindžiamos apytikriais paskaičiavimais.
Samara, 1935-1991 metais — Kuibyševas
Pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 1990 metų kainomis — 66,7mln. rublių (1,8 mlrd. rublių 2012 metų kainomis)
Valerianas Kuibyševas gimė ne Samaroje ir ne Samaros gubernijoje, bet Omske. Tačiau 1917 metais jis, būdamas RSDDP Samaros organizacijos vadovas ir vietos tarybos pirmininkas, nuo teatro-cirko „Olimp“ scenos paskelbė apie sovietų valdžios pergalę. 1935 metais, pagerbiant mirusį partijos ir valstybės veikėją miesto pavadinimas buvo pakeistas – jis tapo Kuibyševu. Miestui Antrojo pasaulinio karo metu buvo skirtas ypatingas vaidmuo: čia evakuota vyriausybė, Aukščiausioji taryba, diplomatinis korpusas; buvo pastatytas bunkeris Stalinui kaip rezervinė vyriausiojo kariuomenės vado būstinė (kartu su Generaliniu štabu ir Valstybės gynybos komitetu, kurie buvo Maskvoje). 1987 metais mieste atsirado istorinio miesto pavadinimo grąžinimo komitetas („Komitet Samara“). Miesto laikraštyje „Volžskaja zaria“ buva atspausdinta balsavimo anketa: 60 proc.skaitytojų pritarė miesto pervardijimui, 30 proc. buvo prieš. 1990 metų rugsėjį miesto tarybos pirmininkas Konstantinas Titovas pasirašė potvarkį dėl miesto pavadinimo pakeitimo; nepraėjus nė pusmečiui srities taryba patvirtino šį sprendimą.
Tverė, 1931-1990 metais — Kalininas
Pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 1990 metų kainomis —ne mažiau kaip 42,7mln. rublių (1,2 mlrd. rublių 2012 metų kainomis)
„Visasąjunginis seniūnas“ Michailas Kalininas – gimęs ne mieste, bet Tverės gubernijoje. 1931 metais Tverė, žinoma nuo 1135 metų ir nė karto iki tol nekeitusi pavadinimo, tapo Kalininu. 1988 metų kovą miesto gyventojai įkūrė neformalią grupę‚Vozvraščenije“ („Sugrąžinimas“) miesto pervardijimo tikslu. Nepaklusnumas partiniams organams ir taryboms suteikė grupei gana didelį autoritetą ir teisę kalbėti miestečių vardu. Iš esmės grupė privertė valdžią grąžinti miestui Tverės vardą. 1990 metų liepos 17 dieną RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas pasirašė du RSFSR AT Prezidiumo įsakus – „Dėl Kalinino miesto pervardijimo Tvere“ ir „Dėl Kalinino srities pervardijimo Tverės sritimi“.
Biškekas, 1926-1991 metais — Frunzė
Pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 1990 metų kainomis — ne mažiau kaip 42,6 mln. rublių (1,2 mlrd. rublių 2012 metų kainomis)
Pišpeko tvirtovė buvo pastatyta Čiu upės slėnyje prie kelio, vedančio link Isyk Kulio ir Semirečjė. Iš pradžių čia buvo renkami karavanų mokesčiai, vėliau ten įsikūrė kazokų piketas (nedidelis sargybos būrys), paskui – turgus. Nuo 1878 metų – Semirečjės apskrities centras, nuo 1925 metų – Kirgizijos autonominės srities centras. 1926 metais pervardytas mieste gimusio RKKA (Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos) štabo viršininko, liaudies komisaro ir karinio teoretiko Michailo Frunzės garbei, kuris neseniai buvo miręs, operuojant skrandžio opą (karvedys mirė staiga ir įtartinomis aplinkybėmis). 1991 metų vasario 1 dieną Kirgizijos SSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu miesta „perkrikštytas“ Biškeku, o rugpjūtį subyrėjo SSRS, ir Kirgizija tapo nepriklausoma.
Kirovas, iki 1934 metų — Viatka
Galimo pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): nuo 6,5 iki 29 mln.rublių
Po Sergejaus Kirovo nužudymo 1934 metais dėl teisės pasivadinti jo vardu ėmė varžytis du miestai – Viatka ir Uržumas. Įdomu tai, kad S. Kirovas yra gimęs Uržume (Viatkos gubernijos mieste), o Viatkoje šis partijos veikėjas niekada ir nebuvo. Uržumo gyventojų norui atkakliai priešinosi Viatkos partinis ūkinis aktyvas, tad klausimo sprendimą ir lėmė pastarojo atkaklumas.
1993 metais Kirove vyko referendumas dėl miesto istorinio pavadinimo sugrąžinimo, bet 71 proc. miesto gyventojų pasisakė prieš. Vėliau klausimas dėl miesto pervardijimo buvo keliamas mažiausiai šešis sykius, kol federaliniuose įstatymuose padaryti pakeitimai neįgalino 2012 metų gruodžio 20 dieną patvirtinti pakeitimus įstatyme „Dėl Kirovo srities administracinės teritorinės struktūros“, ir dabar galima apsieiti ir be referendumo, vien tik „išreiškiant gyventojų nuomonę dėl pavadinimo pakeitimo“. Kaip laukiama, 2014 metus miestas pasitiks turėdamas istorinį vardą.
Uljanovskas, iki 1924 metų — Simbirskas
Galimo pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): nuo 37 iki 104 mln.rublių
Gubernijos miestas Simbirskas buvo pervardytas 1924 metais ir tapo pavaldus Kuibyševo srities administracijai. Iki Didžiojo Tėvynės karo miestas buvo užkampus rajono centras. Prasidėjus karui į Uljanovską buvo evakuota 15 gamyklų, tarp jų ZIS (dabartinė UAZ) (balsas.lt pastaba: ZIS –zavod imeni Stalina – Stalino vardo gamykla, UAZ – Uljanovsko automobilių gamykla), o taip pat SSRS MA Automatikos ir telemechanikos institutas, aviacijos pramonės projektavimo institutai ir kai kurios MGU (Maskvos valstybinio universiteto) katedros. 2008 metais Uljanovsko meras Sergejus Jermakovas pasisakė už miesto pavadinimo pakeitimą, tvirtindamas, kad 1924 metais pavadinimas buvo pakeistas politiniais sumetimais - visai ne dėl „gyventojų primygtinių reikalavimų“. Tačiau mero iniciatyvos sugrąžinti senąjį miesto pavadinimą nepalaikė miestiečiai, ypač kada pasklido kalbos, jog agitacija už „Simbirską“ miestui atsiėjo 8 mln. rublių.
Koroliovas, 1938-1996 metais — Kaliningradas
Pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 1994 metų kainomis — ne mažiau kaip 16 mln. rublių (560 mln. rublių 2012 metų kainomis)
Mokslininkų miestas, „Rusijos kosminė sostinė“: čia įsikūrusi RKK (raketų ir kosmoso korporacija) „Energija“, Skrydžių valdymo centras, M.V. Chruničiovo vardo valstybinio kosminio mokslinio gamybinio centro (GKNPC) filialai, OAO korporacija „Taktinė raketinė ginkluotė“. Iš pradžių tai buvo Podlipkų vasarvietė, kur praėjusio amžiaus 3-ame dešimtmetyje veikė pabūklų gamykla Nr.8 (jos valdyme dalyvavo M. I.Kalininas). Tos gamyklos pagrindu 1946 metais buvo įkurtas Mokslinio tyrimo institutas NII-88 (OKB-1, vėliau CNIIMaš), kurio vyriausiasis konstruktorius, o vėliau ir direktorius buvo Sergejus Koroliovas. 1994 metų kovo 27 dieną miesto referendume gyventojai balsavo prieš miesto pavadinimo pakeitimą, bet jau liepą prezidentas Borisas Jelcinas, „pritardamas Maskvos srities Kaliningrado miesto įmonių ir organizacijų kolektyvų kreipimuisi“, išleido įsaką Nr.1020 dėl Kaliningrado pervardijimo Koroliovu.
Inkermanas, 1976-1991 metais — Belokamenskas
Pavadinimo pakeitimo kaina (aptikriai): 1990 metų kainomis — apie 1mln. rublių (28 mln. rublių 2012 metų kainomis)
Labai senas miestas Krymo pusiasalio pietvakariuose, toje vietoje, kur Čiornaja upė įteka į Sevastopolio įlanką, susiformavo aplinkui Kalamito tvirtovę ir olose įsikūrusį šv.Klimento vyrų vienuolyną. 1475 metais turkai užgrobė tvirtovę ir pavadino ją Inkermanu – „urvine tvirtove“. Nuo tų pačių laikų Inkermanas – vynininkystės rajonas. 1936 metais šampaninių vynų gamyklai buvo atiduota dalis požeminių galerijų. Karo metais ten buvo įrengta karo ligoninė, o šampaną chirurgai naudojo kaip antiseptiką, operuodami lauko sąlygomis. 1957 metais Inkermanas buvo priskirtas Sevastopoliui. 1961 metais įkurta markinių vynų gamykla, o 1976 metais Inkermanui suteikiamas atskiro miesto statusas – ir tuo pačiu metu jis pervardijamas Belokamensku (toje vietovėje esančių akmens karjerų „garbei“). 1991metais, subyrėjus SSRS ir Ukrainai atgavus nepriklausomybę, miestui sugrąžintas istorinis pavadinimas.
Mariupolis, 1948-1989 metais — Ždanovas
Pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 1990 metų kainomis — 28 mln. rublių (784 mln. rublių 2012 metų kainomis)
Įkurtas 1778 metais. 1780 metais tampa vieta, kurioje kompaktiškai įsikuria iš Krymo chanato išvežta krikščionių graikų bendruomenė. Po 1917 metų revoliucijos miestas smarkiai nukentėjo, o per Antrąjį pasaulinį karą praktiškai visas buvo sugriautas. Tačiau jau 1950 metų pabaigoje beveik pusšimtis atstatytų pramonės įmonių trečdaliu viršijo ikikarinį gamybos lygį. 1948 metų spalį SSRS Ministrų Tarybos nutarimu miestui suteiktas nedaug laiko prieš tai mirusio SSKP CK sekretoriaus Andrejaus Ždanovo, kuris čia buvo gimęs, vardą. 1989 metais, kai prasidėjo stalininių represijų aukų reabilitacija ir akivaizdžiai buvo matyti, kad jose aktyviai dalyvavo A. Ždanovas (ko vertos vien tik frazės „kova su kosmopolitizmu“ ir „sąžinės teismai“), gyventojų prašymu miestui buvo grąžintas istorinis pavadinimas.
Šliselburgas, 1944-1992 metais — Petrokrepost
Pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 1990 metų kainomis — ne mažiau 1,2 mln. rublių (33,6 mln. rublių 2012 metų kainomis)
Antrojo pasaulinio karo metais miestas buvo sugriautas, tačiau tvirtovė 500 dienų gynėsi, neleisdama vokiečių kariuomenei persikelti į dešinįjį Nevos krantą, uždaryti apsupimo žiedą ir užtverti „Gyvybės kelią“. Po to, kai blokada buvo panaikinta, miestas pavadintas Petrokrepost. 1991 metais Leningradas vėl tapo Sankt Peterburgu (Anatolijus Sobčiakas miesto pervardijimo išlaidas įvertino 150 mln. rublių) o 1992 metais Sankt Peterburgo ir srities santykių reguliavimo procese miestas atgavo savo istorinį vardą. 1996 metais Šliselburgas tapo savarankišku savivaldžiu miestu, o nuo 2006 metų jis vėl tapo Leningrado srities Kirovo rajono dalimi kaip miesto gyvenvietė.
Almaty, 1921-1993 metais — Alma Ata
Galimo pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 115 mln. dolerių
Kazachstano „pietinė sostinė“, iki 1921 metų – Vernyj. 1921 metų vasario 5 dieną Vernyj mieste vykusiame Turkestano ASSR Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo susirinkime buvo sugalvotas naujas miesto pavadinimas - Alma Ata. Nuo 1936 metų – Kazachijos SSR sostinė, po 1991 metų – nepriklausomo Kazachstano sostinė. Nuo 1993 metų, laikantis kazachų kalbos rašybos taisyklių, miestas vadinamas Almaty. Nuo 2000 metų Almaty ir Karagandy miestų bendruomenės (daugiausia rusakalbės) pasisako už tai, kad miestams būtų grąžinti pavadinimai Alma Ata ir Karaganda. Skaičiavimai rodo, kad Almaty pervardijimas gali atsieiti 115 mln. dolerių (ir dar įvertinus ne visas sąnaudas), o Karagandy pervardijimas – 1,7 mln. tengių (11 300 dolerių). 2013 metų sausio 21 dieną Kazachstano prezidentas patvirtino įstatymo „Dėl onomastikos“ pataisas, ir ryšium su tuo laukiama, kad bus atšauktas įsigaliojęs moratoriumas gyvenamųjų vietovių pavadinimų keitimui dar šių metų pirmajame pusmetyje.
Nižnij Novgorodas, 1932-1990 metais — Gorkis
Pavadinimo pakeitimo kaina: 1990 metų kainomis — apie 50 mln. rublių (1,4 mlrd. rublių 2012 metų kainomis)
Nižnij Novgorode gimė „revoliucijos audrašauklis“ ir „socialistinio realizmo pradininkas“ rašytojas Maksimas Gorkis, kurio garbei miestas buvo pervardytas. 1989 metais Sovietinis kultūros fondas kreipiasi į miesto tarybą su iniciatyva - grąžinti miestui istorinį pavadinimą. Atsakydama į tai miesto taryba priima sprendimą (parengtą SSKP miesto komitete) dėl pervadinimo neleistinumo, kadangi taip būtų „sumenkinta rašytojo didybė“. Kartu nurodoma galimų sąnaudų suma – apie 50 mln. rublių: už šiuos pinigus galima pastatyti gyvenamąjį mikrorajoną. Sovietinis kultūros fondas paskelbia savo skaičiavimus - suma susidarė gerokai mažesnė. 1990 metų rugsėjį iniciatyvą grąžinti miestui istorinį vardą palaiko srities taryba, o vėliau ir RSFSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas.
Krasnodaras, iki 1920 metų — Jekaterinodaras
Galimo pavadinimo pakeitimo kaina (apytikriai): 200 mln. rublių
Neoficiali „Kubanės sostinė“, 1918-1919 metais — Rusijos „baltųjų“ Pietų faktinė sostinė. 1920 metų kovą miestą užėmė Raudonosios Armijos daliniai, o lapkričio 7 dieną Kubanės revoliucinio komiteto pirmininkas Janas Polujanas pasiuntė į NKVD telegramą: „…laikydamas Jekaterinodaro miesto pavadinimą primenančiu vergovės laikus, visiškai beprasmišku darbo respublikoje, visiems laikams išsivadavusioje iš Jekaterinos įpėdinių ir jų pakalikų, nusprendė prašyti VCIK pavadinti miestą Krasnodaru“. Gruodžio 7 dieną RSFSR NKVD potvarkiu miesto pavadinimas buvo pakeistas. Posovietiniu laikotarpiu klausimas dėl miesto pervardijimo Jekaterinodaru buvo keliamas du kartus. 1993 metais referendume 70 proc. miesto gyventojų balsavo prieš: buvo paskaičiuota, kad miesto pervardijimo sąnaudos sudarys 70 mln. rublių – tai išlaidos, visiškai nepakeliamos nei miestui, nei kraštui. Antrą kartą klausimas buvo iškeltas 2005 metais, pervardijimo sąnaudos buvo įvertintos 200 mln. rublių, bet miestiečiai kol kas yra nusiteikę prieš miesto pavadinimo keitimą.
