Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dabar oficialiai dalyvauja derybose dėl ugnies nutraukimo Ukrainoje. Tai žymi ryškų pokytį nuo rugsėjo, kai Maskva privertė Ukrainą kaip derybų partnerius priimti prorusiškus sukilėlius iš Donecko ir Luhansko. Tačiau Maskva vis dar nepripažįsta, kad karo zonoje turi karių, o Kijevas neskelbia karo padėties.
Tai gali atrodyti kaip nereikšmingas formalumas, bet yra paskutinė raudona linija vis karštėjančiame konflikte, ir ji gali būti peržengta, jei JAV nuspręs apginkluoti Ukrainą. Tai „Bloomberg View“ rašo Leonidas Beršidskis.
Ukraina jau seniai atkakliai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos karo instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – Miuncheno saugumo konferencijoje šeštadienį sakė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
Savo kalboje Ukrainos lyderis mojavo rusiškais pasais ir kariniais bilietais, kurie, jo teigimu, priklausė šalies rytuose kariavusiems kariams.
Tačiau P. Porošenka vis dar nepaskelbė karo su Rusija padėties. Gruodį jis žadėjo tai padaryti, jei rugsėjo susitarimas dėl ugnies nutraukimo būtų pažeistas. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, jog karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigė Ukrainos prezidentas.
Sausio pabaigoje sukilėliai išsižadėjo ugnies nutraukimo ir pradėjo didelį puolimą, o P. Porošenka neištesėjo savo pažado. Vietoje to jis pakartojo savo grasinimą, tik šįkart jis buvo kiek miglotas: „Kijevas paskelbs karą, jei konfliktas Rytų Ukrainoje aštrės.“
P. Porošenka paaiškino nenorintis žengti šio lemiamo žingsnio, nes jis reikštų apribotas ukrainiečių pilietines laisves ir atgrasytų užsienio investuotojus: „Kas norėtų investuoti šalyje, kurioje paskelbta karo padėtis?“
Šie argumentai yra teisingi, tačiau tik tada, jei P. Porošenka netiki savo pareiškimais Vakarų auditorijoms, kad Rusija jau šiuo metu atvirai kariauja su Ukraina. Jei taip ir yra, tada Kijevo gyventojams tikrai neverta nerimauti dėl savo teisės susiburti ar dėl investicijų klimato: Ukrainai reikia susitelkti į savo išgyvenimą.
Rusija vis dar oficialiai teigia, kad konflikte nedalyvauja. Rusijos užsienio reikalų ministras pareikalavo P. Porošenkos demonstruotų pasų kopijų ir sakė, kad jų galima lengvai nusipirkti.
Tačiau įrodymų, jog rusų kariai dalyvauja kovose, yra pakankamai. Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida, kiek jos dar yra, yra pateikusi įkalčių apie Ukrainos rytuose mirusius kariškius. Pirmadienį dienraštis RBK paskelbė tyrimą, rodantį, jog sukilėliams į pagalbą siųsti kariai buvo atrinkti iš tam tikro skaičiaus padalinių, kurie sudaro Rusijos tarptautines taikos palaikymo pajėgas.
Vakaruose niekas netiki, kad Rusija konflikte nedalyvauja, o V. Putino sutikimas dalyvauti taikos derybose yra dar vienas patvirtinimas to, kas akivaizdu.
Tad kodėl abi šalys išsisukinėja? Jei jos kariauja, kodėl to nepareiškus oficialiai?
P. Porošenka supranta, kad jo prastai apmokyta ir apginkluota kariuomenė negali pasipriešinti Rusijos jėgai. Jei jis paskelbs karo padėtį, Rusija galėtų nieko nebeslėpti ir pasiųsti ekspedicines pajėgas, kaip tai padarė Gruzijoje 2008 metais. Tas karas baigėsi per penkias dienas, kai rusai pagrasino užimti sostinę Tbilisį. Ukrainos prezidentas nevengia savęs vaizduoti kaip paskutinės Vakarų gynybinės linijos prieš V. Putiną, jei tai jam padeda gauti tarptautinės paramos, bet jis nenori rizikuoti atviru Rusijos puolimu.
V. Putino padėtis sudėtingesnė. JAV senatorius Johnas McCainas mano, jog V. Putinas atviro puolimo nesiima dėl to, kad bijo prarasti palaikymą šalies viduje. „Jei padėsime ukrainiečiams padidinti agresijos kainą Rusijai, kuri yra įsiveržusi į jų šalį, – sakė jis Miunchene, – kiek ilgai V. Putinas galės palaikyti karą, kuris, kaip jis sako savo žmonėms, nevyksta?“
Tačiau V. Putinas greičiausiai pajaustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų pasakyti apie karą ir paaiškinti, jog kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina. Jis jau išmėgino šiuos žodžius per susitikimą su studentais sausio 26 dieną, kai Ukrainos pajėgas apibūdino kaip NATO legioną.
Kol Vakarai atsisako apginkluoti Ukrainą, tokie V. Putino pareiškimai atrodys abejotini, bet jie ims veikti kur kas labiau, kai užtvara nukris.
V. Putino melas skirtas ne tam, kad nuslėptų karą nuo rusų. Jie žino, kas vyksta, nes mirusių kareivių paslėpti neįmanoma. V. Putino melas yra žinia Vakarams, signalas, jog Rusija dar gali atsitraukti. Jis yra šydu pridengtas grasinimas, kvietimas rasti kompromisą ir svertas, kuris leistų Rusijos pajėgoms dalyvauti taikos palaikyme, kai reikės atskirti dvi kovojančias puses.
Vakarų lyderiai gali to nepripažinti, bet jie nori, kad V. Putinas toliau meluotų apie savo karių nebuvimą Ukrainoje. Kai tik jis nustos tai daręs, bus peržengta galutinė riba ir konfliktas plėsis tol, kol Rusija pasieks pergalę. Arba tol, kol Vakarai irgi pasiųs pajėgas į Ukrainą. Abu scenarijai Ukrainai būtų pragaištingi.
Kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas François Hollande’as ir P. Porošenka trečiadienį atvyks į Minską, jie žinos apie paskutinę V. Putino kortą. Viskas priklausys nuo to, ar jie tiki, kad jis iš tiesų gali ja sužaisti.
Jei jie tuo tiki, tada visomis jėgomis sieks kompromiso – kad išvengtų ilgalaikės sulaikymo strategijos griūties. Jei jie manys, kad V. Putinas blefuoja, tada Rusijos prezidentas tęs savo nepaskelbtą karą ir lauks, kol atviras puolimas taps vieninteliu likusiu pasirinkimu.
