Vykdydami Komunistų partijos nurodymus, kagėbistai sulaikė šimtus valiutos perpardavinėtojų, kol vieną kartą papuolė ir stambi žuvis.
Nuvertinti doleriai
Praėjusiame rašinyje rašyta, kad Janas Rokotovas-Žvairys, grįžęs iš lagerio, tiesiog tyčiodavosi iš partinių, sovietinių veikėjų ir prisigalvodavo visokių eibių. Sykį iš vieno partinio darbuotojo jis pavogė visus baldus ir išvertė į sąvartyną. Po to su keliais dailininkais pripiešė sovietinių rublių, kuriuose Leninas buvo ne plikas, o su vešliais plaukais, ir tuos netikrus pinigus išmėtė gatvėse. Buvo sugalvojęs, kaip uždirbti pinigų iš finansinės piramidės, o vėliau ėmėsi rimtesnio verslo – supirkinėti valiutą iš užsieniečių ir pardavinėti ją Sovietų Sąjungos piliečiams, važiuojantiems į užsienį.
Užsieniečiams sovietinėse valiutos keityklose jų pinigus keisdavo neįtikėtinai mažu kursu. Už dolerį įvairiais laikotarpiais duodavo nuo 60 iki 90 kapeikų. Na o juodojoje rinkoje jis kainavo iki 10 rublių. Galima sakyti, kad tai ir buvo tikroji dolerio vertė. Užsieniečiams buvo įprasta, kad pinigų vertę nulemia rinka, o ne valdžia kokiu nors savo įstatymu. Pas sovietus buvo kitaip – dolerių reikėjo Sovietų Sąjungai, kad galėtų pirkti iš užsienio įrengimus, maistą ir kitas gėrybes. Taigi esant tokiai valstybės politikai, kas nors vis tiek turėjo imtis perpardavinėti valiutą.
Vietoj aukso – muilas
Savo biznį J. Rokotovas pradėjo kaip ir kiti. Kas vakarą jis traukdavo į „plešką“, ieškodavo užsieniečių ir įkalbinėdavo juos parduoti atsivežtus dolerius, svarus sterlingų ar markes – už didesnę kainą, negu jiems keisdavo bankų keityklose.
Vis dėlto greitai J. Rokotovas pamatė, kad tai gan sunkus darbas, o ir suprato, kad jo poreikiai didesni. Tada jis pakalbino kelis stileivas ir pasiūlė jiems užsidirbti. Šie mielai sutiko ir paskui sąžiningai vykdė jo nurodymus.
Po truputį J. Rokotovas sukūrė konspiracinį valiutos prekeivių tinklą ir tapo turtuoliu. Greitai jis jau buvo pats stambiausias nelegalios Maskvos valiutos biržos veikėjas. Pasakojama, kad J. Rokotovas kartą įkliuvęs Kovos su socialinės nuosavybės grobstymo skyriaus milicininkams, bet buvęs paleistas, nes tapęs jų agentu. Tačiau kaip agentas jis veikęs tik sau naudinga linkme – įduodavęs smulkius prekeivius, bet niekada neįdavęs tų, su kuriais pats turėjo prekybinių kontaktų. Tačiau milicijai užteko ir to – ji jau galėjo parodyti, kad bent kiek dirba.
Na o J. Rokotovas lobo. Jis supirkinėjo valiutą ir aukso monetas, tik viso to prie savęs niekada neturėdavo – saugojo specialiame amerikietiškame lagamine, kurio spynų sistema buvo labai sudėtinga, tad atrakinti galėjo tik jis pats. Tas lagaminas buvo slepiamas tai pas draugus, tai pas meilužes, tai geležinkelio stočių saugojimo kamerose.
Jis visaip stengdavosi išvengti ir sekimo. Saugumiečiai klausydavosi jo telefono, tačiau J. Rokotovas juos vis sugebėdavo apgauti, o kartais ir pasityčiodavo. Vieną kartą besiklausydami J. Rokotovo pokalbių KGB pareigūnai sužinojo, kad jis turįs vienam savo draugeliui perduoti lagaminą, kuris jam esąs labai brangus ir kurį „reikėtų saugoti kaip savo akį“. Apie tą lagaminą saugumiečiai jau žinojo ir bandė jį surasti. Atrodė, kad jiems pagaliau ima sektis. Taigi kagėbistai J. Rokotovą pasekė, pamatė, kaip šis naktį perdavė lagaminą draugui, ir kai tik vyrai išsiskyrė, draugą sulaikė. Saugumiečiai nekantraudami puolė prie lagamino, tikėdamiesi išvysti aukso luitus ar bent jau krūvą pinigų, bet atidarę pamatė... pirties plaušinę ir gabalėlį muilo.
Suorganizavo pabėgimą
Geriausiais J. Rokotovo tiekėjais tapo arabai. Per paskaitas karo akademijoje jie snausdavo, bet juodojoje Maskvos rinkoje buvo pagrindiniai veikėjai. Arabai visais laikais mėgo auksą, o Rusijoje jiems buvo neplėšti dirvonai. J. Rokotovas greitai rado su jais bendrą kalbą ir netrukus tapo vos ne vieninteliu prekiautoju auksinėmis caro laikų monetomis, kurios buvo kiekvieno kolekcionieriaus svajonė. J. Rokotovui dirbo net 74 arabų karininkai.
Kai jau buvo sukaupęs pakankamai turto ir jautė, kad KGB lipa jam ant kulnų, J. Rokotovas nusprendė bėgti iš Sovietų Sąjungos. Vienas arabų karininkas pasiūlė pabėgimo planą. Jo giminaitis dirbo laivo, kuris turėjo atplaukti į Odesą, kapitonu. Buvo sutarta, kad jis nugabens J. Rokotovą į Stambulą. Kad KGB nieko neįtartų, J. Rokotovas ir toliau nemetė savo biznio.
Spalio mėnesį arabas pranešė, kad po kelių savaičių jo giminaitis bus Odesoje. Daug negalvodamas J. Rokotovas nusprendė bėgti iš šalies, su kuria jo niekas nesiejo ir kuri jį buvo tiek nuskriaudusi. Tie keleri spekuliacijos metai jo gyvenimą buvo kiek prašviesinę, bet tikros laimės neatnešę.
Pasalos neišvengė
Kartą KGB sekliai atsekė J. Rokotovą iki Maskvoje esančios Leningrado geležinkelio stoties ir matė, kaip jis užsuko į restoraną. Rankose J. Rokotovas turėjo nemažą lagaminą. Kol jis pietavo restorane, KGB pakeitė visus seklius. Dabar šalia jo sukiojosi tik merginos, o tai J. Rokotovą suklaidino. Jis pamanė, kad bus apmovęs seklius, tad be baimės tą lagaminą padėjo į saugojimo kamerą ir nužingsniavo namo.
Operatyvininkai paėmė iš saugojimo kameros lagaminą ir per didelį vargą, pasikvietę talkon specialistus, atrakino tas išmoningas spynas. Lagaminas buvo prikimštas įvairių šalių valiutos ir sovietinių rublių, daug aukso. Skaičiuojantiems pinigus operatyvininkams ir dalyvaujantiems kviestiniams akys išsprogo nuo tokių turtų. Lagamine buvo pusantro milijono JAV dolerių, kitokios valiutos ir aukso. Pavertus į rublius, tai buvo 20 milijonų. Iki tol nei KGB, nei milicija nebuvo konfiskavusi tokių pinigų. Kad jaunesni skaitytojai įsivaizduotų, kokia tai suma, galima suskaičiuoti, kad už ją buvo galima nusipirkti beveik 3500 „Volgų“ – lengvųjų automobilių, kuriais sovietmečiu važinėjosi tik kompartijos šulai ar didelių įmonių direktoriai.
KGB nusprendė palikti lagaminą saugojimo kameroje ir laukti pasaloje, kol J. Rokotovas ateis jo pasimti.
Tą dieną J. Rokotovas suko ir suko ratus po Maskvą, vis keisdamas automobilius. Taip jis bandė atsikratyti seklių. Net buvo įšokęs į elektrinį traukinį ir nuvažiavo iki Možaisko, o vėliau grįžo Maskvon ir nuvažiavo į Leningrado stotį.
Stotyje J. Rokotovas patraukė prie saugojimo kamerų. Jos skendėjo prietemoje, žmonių beveik nebuvo. J. Rokotovas atsistojo į eilę, apžvelgė šalia stovinčiuosius. Nė vienas jam nesukėlė įtarimų. Ko gero, jis jau buvo bepatikintis savo sėkme, jau svajojo apie šiltąją Turkiją ir kūrė planus, kaip iš jos patrauks į JAV ir ten panaudos savo kaip avantiūristo talentą. Pagal planą jis turėjo pasiimti lagaminą, važiuoti į kaimelį prie Odesos ir ten laukti sutarto signalo.
Vis dėlto į Odesą jis taip ir neišvažiavo. Kai atėjo jo eilė, J. Rokotovas pasiėmė savo lagaminą, o tuo pat metu šalia stovintys du įtarimo nesukėlę vyrai griebė jam už rankų ir čiaukštelėjo antrankiais... J. Rokotovas dar bandė išsisukinėti, kad tai esąs ne jo lagaminas, bet pamatęs, kad vos ne visi eilėje stovėję „klientai“ iš tiesų yra kagėbistai, sustaugė iš nevilties: „Dieve, koks aš kretinas!“
Nuoširdus prisipažinimas
Kai J. Rokotovą atvežė į Lubianką, jis jau buvo atsitokėjęs ir bandė derėtis su tardytoju. „Noriu, kad žinotumėte, jog šiandien aš turiu susitikti su vienu žinomu diplomatu, – pareiškė jis. – Mes esame susitarę, kad iš jo aš nupirksiu didelę valiutos partiją. Aš pasiruošęs jums padėti sulaikyti tą užsienio pilietį. Kokia jums nauda, kad mane uždarysite į kalėjimą? Jums kur kas naudingiau būtų pasinaudoti mano ryšiais diplomatiniame korpuse“.
Pamatęs, kad ši jo gudrybė nepavyko, J. Rokotovas paprašė duoti popieriaus, kad galėtų parašyti vadinamąjį nuoširdų prisipažinimą.
Kiek tas prisipažinimas buvo nuoširdus, galima tik spėlioti – J. Rokotovas savo draugų niekada neišdavė. Tiesa, schemą, pagal kurią vykdavo valiutos ir aukso prekyba, savo prisipažinime jis atskleidė. Nupirktus per dieną „žoržikus“ (taip valiučikai vadino svarus sterlingų) arba „grynas“ (taip vadino amerikietiškus dolerius) „bėgikai“ atduodavo „šefams“, kuriems dirbo. Gavęs valiutą „šefas“ skambindavo nieko neįtariančiai senutei ir pasakydavo jai susitikimo vietas. Vėliau tuo pačiu telefonu paskambindavo dar vienas tarpininkas (paprastai moteris), surašydavo susitikimo vietas ir perduodavo paskambinusiam „pirklio“ žmogui.
Patiems išsiaiškinti šią schemą kagėbistams sekėsi sunkiai, todėl jie ir areštuodavo dažniausiai smulkias žuveles, o prie „pirklių“ neprisikasdavo. J. Rokotovas buvo pats stambiausias jų laimikis. Bet ne paskutinis – ant KGB seklių kabliuko kabėjo dar du stambūs „pirkliai“.
TAIP PAT SKAITYKITE:
KGB tinklai valiutos perpardavinėtojams (9)
KGB tinklai valiutos perpardavinėtojams (10)
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie „spekuliantų karalių“ J. Rokotovo-Žvairio ir V. Faibyšenkos-Vladiko teismą
