Sirijos konfliktas šiuo metu išgyvena lūžio momentą. Karas tampa tik didžiųjų ar regiono valstybių tarpusavio nesantaikos išraiška ir pretekstu. Visi suvedinėja sąskaitas kovojančiais tarpusavyje sirais. Šis karas, anot JT ataskaitų, jau nusinešė 250 tūkst. žmonių gyvybių, rašoma leidinyje.
Pirmasis karas – Rusijos karas
Įgyvendinęs karinį įsikišimą į konfliktą 2015-ųjų rugsėjį, Vladimiras Putinas pakeitė jėgų santykį. Jo tikslai aiškūs: išgelbėti Sirijos režimą, išsaugoti pozicijas Artimuosiuose Rytuose ir bazę Viduržemio jūros rytų regione, pakeisti Rusijos padėtį tarptautinėje arenoje po Ukrainos konflikto, teigiama „Le Point“.
„V. Putino prioritetas buvo atstatyti Sirijos armijos kovinę galią, kad ši galėtų susigrąžinti nuosaikiosios opozicijos rankose atsidūrusias teritorijas. <...> Šis rusų karas, per žingsnį nuo pergalės, simbolizuoja Vakarų šalių, neveiksnių ir paralyžiuotų, pralaimėjimą. Jos ne tik reikalauja Basharo al Assado pasitraukimo, tačiau ir gauna vis daugiau įrodymų, kad ginkluotoji opozicija, kurią jie palaiko, atsidūrė ant pralaimėjimo ribos. Kremliaus vadas juokiasi iš amerikiečių ar europiečių raginimų, kuriuose reikalaujama nutraukti opozicijos bombardavimą ir smogti tik „Islamo valstybės“ taikiniams“, – pažymima straipsnyje.
Sirija leidžia V. Putinui pasiimti revanšą už Ukrainą ir Libiją. Jis dar neatleido Nicolas Sarkozi ir jo NATO sąjungininkams už tai, kad šie apgavo ir apėjo JT mandatą, kad likviduotų M. al Gaddafi.
Antrasis karas: Ankaros karas prieš kurdus
Sirijoje Recepui Tayyipui Erdoganui yra iškelti du tikslai: atimti valdžią iš Basharo al Assado ir prisidengus kova su terorizmu vesti karą prieš Kurdistano darbo partijos (PKK) kurdus. Ir kai Ankara pareiškia apie tai, kad jos lėktuvai bombarduoja ISIS, tai reiškia, kad visų pirma jie smogs PKK pozicijoms. Suduodami smūgius Sirijos kurdams iš PYD („Demokratinės sąjungos“ partija), turkai, NATO nariai, atsiduria sudėtingoje situacijoje dėl santykių su savo sąjungininkais amerikiečiais, kurie apginkluoja sirų kurdus ir finansuoja jų kovą prieš ISIS.
„Turkija vykdo savo atskirą karą prieš Siriją. Ji pasisako už antžeminę operaciją ir pareiškė apie pasirengimą dalyvauti jame kartu su Saudo Arabija“, – rašoma straipsnyje.
Trečiasis karas: Saudo Arabijos karas prieš Iraną
„Tradicinis dviejų regiono didžiųjų galių, akivaizdu, įgavo savo pavidalą ir Sirijos žemėje. Teheranas yra senas Sirijos režimo sąjungininkas, abi šalys yra susietos sutartimis dėl abipusės gynybos pagalbos, pasirašytos dar 90-aisiais. <...> Rijadas, savo ruožtu, pageidauja B. al Assado pasitraukimo, kad Sirijai vadovautų sunitų dauguma. Būtent todėl saudiečiai teikė finansinę ir karinę pagalbą opozicijai, o taip pat ir džihadistų grupuotėms. Tačiau pastaraisiais mėnesiais Saudo Arabija pradėjo baimintis ISIS keliamos ekstremistinės salafitų ideologijos grėsmės ir sukūrė islamišką koaliciją prieš terorizmą. Pastarąjį savaitgalį saudiečiai organizavo didelius karinius mokymus kartu su savo kariniais sąjungininkais šalies šiaurėje. Oficialus tikslas – pasiruošti karinei intervencijai, kuri gali būti įgyvendinta kartu su Turkija. Tuo pat metu į Turkijos karinę „Indžirliko“ bazę atvyko ir Saudo Arabijos lėktuvai. Visa tai nepatinka Iranui: „Situacija Sirijoje neturi vystytis pagal piktybiškai nusiteikusių valstybių planus. Iranas, be abejonės, neleis, kad įvykiai Sirijoje vystytųsi pagal šių priešiškų valstybių pageidavimus, ir priims adekvačias ir tinkamu laiku priemones“, – pareiškė Irano kariuomenės generolas Masudas Jazayeri.
Ketvirtasis karas: Rusijos karas prieš Turkiją?
Santykiai tarp šių dviejų šalių pradėjo stipriai blogėti po to, kai Ankara praėjusių metų lapkritį numušė rusų lėktuvą Sirijos-Turkijos pasienyje. Tarp V. Putino ir R. Erdogano, dviejų autoritarinių asmenybių, nemokančių eiti į kompromisus, vyksta jėgos priešprieša. Abi pusės siekia priešingų tikslų Sirijoje. Anot apžvalgininkų, Rusija nori pademonstruoti Turkijai raumenis, o šiai, rodos, tai nedaro didelio įspūdžio ir ji tęsia PYD kurdų bombardavimą, kuriuos palaiko net tik Vašingtonas, tačiau ir Maskva.
„Nieko įspūdingo tame, kad susitarimas, pasiektas Miunchene, subyrėjo dar iki tol, kai prasidėjo jo realizacija. Anot sutarties, savaitės pabaigoje turėjo įsigalioti ugnies nutraukimas. Tačiau tai jau nebeaktualu. Jeigu, aišku, kiekvienas nepradės žaisti su ugnimi ir susimils, kol netapo pernelyg vėlu“, – rašoma „Le Point“.
