Didžiausia grėsmė – tai Graikijos nemokumo ir šalies pasitraukimo iš Euro zonos rizika. Graikijos pasitraukimas turėtų nenusakomas pasekmes, ir net tik Graikijai, tačiau ir pačiai ES. Tai gali suduoti smūgį euro zonos įvaizdžiui ir iššaukti silpnesnių narių ekonomikų grandininė reakciją.
Artėjant Graikijos 1,6 mlrd. skolos TVF padengimo terminui, panašu, nė viena pusė nėra linkusi nusileisti. Graikijos premjeras Aléxis Tsípras iki paskutinės akimirkos bandė išsireikalauti palankesnių sąlygų, tačiau galų gale teko imtis visiškai „paskutinės akimirkos“ sprendimo – paskelbti referendumą. Matyt, jam neužtenka mandato, kurį jam suteikė tauta dar šių metų sausį, ir jis nusprendė pasinaudoti „liaudies balsu“.
Rusijos agresija – antroji pagal pavojaus lygį grėsmė, nes čia metamas iššūkis ES galimybėms ginti savo tvarką. Ukrainos rytuose žmonės žūsta kiekvieną dieną. Nors antrasis Minsko susitarimas ir pasižymi savo aptakiais ir skirtingai interpretuojamas teiginiais, kai kurios Europos valstybės laikosi jo įsikibę. Jų manymu,Rusijos pagalba reikalinga derantis su Iranu, o taip pat – sureguliuojant Sirijos pilietinį karą.
Nepaisant to, sankcijos Rusijai buvo be didelių ginčų pratęstos dar šešiems mėnesiams, o paskelbtoms po Krymo aneksijos – metams. Šią savaitę ES lyderiai gali žengti ir dar tolimesnį žingsnį, patvirtinę savo įsipareigojimus padidinti karines išlaidas. ES ir NATO santykių stiprinimas būtų rimtas signalas Maskvai.
Trečioji krizė – migrantai. Vien per pirmuosius šešis šių metų mėnesius žuvo 1868 migrantai, bandę perplaukti Viduržemio jūrą iš Šiaurės Afrikos. Anot Tarptautinės migracijos organizacijos, iki Europos pavyko nusigauti apie 114 tūkst. migrantų. Didžioji jų dalis – į Italiją ir Graikiją.
ES bando demonstruoti griežtumą. Šią savaitę organizacijos narės, vadovaujant Italija, pradėjo karinę operaciją prieš jūros kontrabandininkus. Europos šalių karinės jūrų pajėgos gali pradėti specialiąsias išsilaipinimo jų laivuose operacijas ir suimti nusikaltėlius. Paskutinis, nevienareikšmiškai vertinamas, etapas – Libijos pakrančių „šukavimas“ ir kontrabandininkų laivų naikinimas.
Sunkiai vyksta derybos ir dėl neseniai pasiūlytos migrantų kvotų sistemos. Ji sumažintų spaudimą tokioms šalims, kaip Graikija ar Italija, leisdama perkelti 40 tūkst. prieglobsčio ieškančių migrantų perkelti po visą ES teritoriją. Daugelis šalių, įskaitant Britaniją, Prancūziją, centrinės ir rytų Europos šalis, pasisako prieš kvotų sistemą.
Tuo metu Italijoje juntama nuoskauda, kad likusios ES šalys paliko ją vieną su sunkumais, ir dabar ji grasina migrantams išduoti laikinąsias vizas, kad šie galėtų laisvai kirsti Europos sienas. Prancūzija jau pareiškė, kad pasitvirtinus tokiam sprendimui, ji gali įvesti pasienio kontrolę. Šengeno erdvės susitarimai leidžia įvesti papildomas kontrolės pajėgas dėl migrantų, tačiau šiuo atveju priežastis būtų ne migracija, o susilpnėjęs Europos solidarumas. Tai gali suduoti skausmingą smūgį vienam iš ES pagrindų – judėjimo laisvei.
O tai jau privestų ir prie ketvirtosios problemos, kuris nors ir nėra krizė (kol kas), tačiau gali užimti Europos lyderių protus visus artėjančius metus. Šį penktadienį prasidėjusiame Europos lyderių susitikime Davidas Cameronas sulaukė nedaug dėmesio, tačiau buvo patenkintas tuo, kad jam pavyko atkreipti dėmesį į britų nuogąstavimus. Didžioji Britanija, nepavykus sutarti su ES dėl didesnės autonomijos, žada 2017-ais surengti referendumą dėl išstojimo iš bendrijos.
Suvaldyti šiuos keturis raitelius nebus paprasta. Padaryti tai galima tik tuo atveju, jeigu valstybės-narės atsisakys siaurų nacionalinių interesų ir vadovausis bendrais Europos prioritetais.
