Praėjusį kartą priminėme laivo „Admirolas Nachimovas“ žūtį Juodojoje jūroje 1986-aisias, per kurią kartu su 423 žmonėmis nuskendo ir 24 lietuviai. Lietuvių buvo ir kelte „Estonia“, kuris nuskendo 1994 metais, – gyvas liko tik vienas.
Nuskendo naktį
Rugsėjo 28-ąją sukaks 18 metų, kai Baltijos jūroje nuskendo keltas „Estonia“ ir žuvo 852 žmonės – net 17 šalių piliečiai. Tik 137 jų – arba kas septintas – buvo išgelbėti. Šiuo keltu plaukė 4 lietuviai – išgyventi pavyko tik vienam.
Galingas – 157 metrų ilgio, 24 metrų pločio, 13 600 tonų svorio – keltas „Estonia“, plaukęs iš Talino (Estija) į Stokholmą (Švedija) nuskendo maždaug per 20 minučių. Tragedija įvyko netrukus po vidurnakčio, per jūros audrą.
1979 metais Vokietijoje pastatytas keltas buvo skirtas mašinoms ir keleiviams plukdyti. Apie 14 metų kelto savininkai vis keitėsi, kaip ir pavadinimai. O 1993 metais keltą įsigijo bendra Estijos-Švedijos įmonė, pavadino „Estonia“. Jis pradėjo kursuoti maršrutu Talinas–Stokholmas.
Galingas ir prabangus keltas vienu metu galėdavo plukdyti 1190 keleivių – tiek buvo įrengta vietų. Tragedijos naktį „Estonia“ plaukė 989 žmonės – 803 keleiviai ir 186 įgulos nariai. Dauguma – pagyvenę švedai. Kiti – Šveicarijos, Estijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, kitų Europos šalių piliečiai.
Iš Talino keltas išplaukė rugsėjo 27-ąją, tuoj po 19 valandos. Tuo metu Baltijos jūroje siautė audra, vėjo greitis buvo apie 20 metrų per sekundę.
Sėkmė kelionėje keltą tuokart lydėjo vos apie 6 valandas. O apie pirmą valandą nakties keltas patyrė pirmuosius tragedijos smūgius. Paskutinis nelaimės signalas buvo priimtas 2.04 valandą.
757 likę jūros dugne
Įspūdingo 9 aukštų kelto „Estonia" žūtis yra pati didžiausia jūrų katastrofa Europoje, įvykusi po Antrojo pasaulinio karo. Ši tragedija išsiskiria ne tik didžiausiu aukų skaičiumi, bet ir katastrofos sparta, nes laivas nugarmėjo į gelmes labai greitai.
Keltas nuskendo vienoje didžiausių Baltijos jūros įlankų – Suomijos įlankoje, prie kurios įsikūrę Sankt Peterburgas, Helsinkis, Talinas.
Kaip paskelbę tyrinėtojai, tragedijos naktį dėl galingų bangų ir vandens slėgio pirmiausia staiga atitrūko kelto „Estonia“ priekinis skydas, ir į automobilių denį pradėjo plūsti vanduo. Manoma, kad situaciją pablogino dar ir per didelis kelto greitis. Nuo į denius patekusio vandens keltas pasviro ir pradėjo skęsti.
Pavojaus signalą gavusios tarnybos išsiuntė gelbėjimo sraigtasparnį – šis į nelaimės vietą atskrido po poros valandų. Kiek vėliau atplaukė ir keleivinis keltas „Mariella“. Pavyko išgelbėti 94 keleivius ir 43 įgulos narius.
Iš gelbėtojų ištrauktų žuvusiųjų tik 95 žmones pavyko atpažinti – jie buvo arba paskendę, arba mirtinai sušalę. O 757 žmonės – 651 keleivis ir 106 įgulos nariai – iki šiol yra paskelbti dingusiais be žinios, jie – brolišku tapusiame jūros kape.
Į Švediją – gydytis
Baltijos jūros gelmės kapu tapusios ir dviem kartu su keltu „Estonia“ žuvusioms Vilkaviškio gyventojoms – mamai ir dukrai, taip pat – vilniečiui Vytautui Miliauskui (44 m.), tolimųjų reisų vairuotojui, plaukusiam darbo reikalais.
Prieš kurį laiką „Akistata“ buvo aplankiusi vilkaviškietį Gedeminą Gudaitį, su „Estonia“ žuvusių Vitalijos Gudaitienės (40 m.) ir Gintarės Gudaitytės (14 m.) vyrą ir tėtį. Netekties įskaudintas vyras, žinomas Vilkaviškio politikas, iki šiol širdyje saugo liūdnus prisiminimus.
Gintarė, antrasis šeimos vaikas, nuo pat gimimo buvo paženklinta ligos – turėjo odos ir kitokių problemų. Lietuvos ir Rusijos medikai ligoniukei mažai tepadėjo. Švedijos medikai, tuo metu jau aktyviai dirbę lazeriu, buvo dar viena Gudaičių viltis. V. Gudaitienė du kartus per metus lydėdavo dukterį į Stokholmo kliniką, kur abi užtrukdavo 4–5 paras.
1994-ųjų rugsėjį šeštoji kelionė į Švediją keltu „Estonia“ Gintarei su mama turėjo būti paskutinė, nes šeima jau planavo kitą kartą skristi lėktuvu, nauja oro linija.
Lemtingąjį kartą šeimos moteris, kaip visada, nuvežęs į Taliną, G. Gudaitis nenujautė, kad atsisveikinimo minutės prieplaukos kavinėje – paskutinės, kai jis mato žmoną ir dukrelę. Vyras težinojo, kad abi keleivės naktį praleis ketvirtojo laivo aukšto kajutėje.
Kitą dieną, važiuodamas automobiliu, G. Gudaitis išgirdo apie „Estonia“, kuriai buvo likę plaukti apie 100 kilometrų iki Švedijos krantų, žūtį.
Kelias dienas vilkaviškietį kankino nežinia dėl jo šeimos narių likimo. Kur tik vyras skambindavo, visur teišgirsdavo: „Dar neaišku – laukite“. Laukdamas G. Gudaitis svarstė: žmona ir dukra tą naktį turėjo miegoti savo kajutėje, o išgelbėti buvo daugiausia tie keleiviai, kurie naktį laiką leido baruose. Viltis teikė mažai paguodos...
Po savaitės G. Gudaitis ir jo sūnus Marius, keleriais metais vyresnis už sesutę Gintarę, sulaukė oficialios užuojautos iš Švedijos...
Panika – 20 minučių
Vienintelis iš lietuvių gyvas likęs tolimųjų reisų vairuotojas Artūras Tamašauskas, tuomet 29 metų panevėžietis, vėliau išvykęs gyventi į JAV, po katastrofos sulaukė nemenko žurnalistų dėmesio. „Esu gimęs su marškinėliais, – yra sakęs A. Tamašauskas, po tragedijos minintis du gimtadienius. – Gerai, kad tada nepanikavau. Nors buvo tokių, kurie sustabarėjo, pagalvę užsidėjo ant galvos ir nieko nedarė, buvo tokių, kurie negalvodami šoko į ledines bangas, buvo tokių, kurie blaškėsi ir nežinojo, ką daryti..." A. Tamašauskas, iš skęstančio kelto patekęs ant plausto, ilgai ant jo šalo, bet buvo išgelbėtas.
Pačioje žemiausioje kelto vietoje, kajutėje, lemiamu momentu buvusio A. Tamašausko ir kitų likusių gyvų „Estonia“ žūties liudytojų prisiminimais užfiksuota, kad pirmuosius keisto dunkstelėjimo ir žvangesio garsus, be jokio perspėjimo prieš tai, kelto žmonės išgirdo tuoj po vidurnakčio. Apie pirmą valandą, po stipraus smūgio, panašaus į sprogimą, kelte kilo panika: pusnuogiai žmonės, prieš tai jau snūduriavę, bėgo į koridorius, trankėsi vieni į kitus ir į sienas, trypė pargriuvusiuosius, raudojo, šaukė... Aukštutinį denį pasiekusieji iš įgulos narių gavo gelbėjimosi liemenes. Tikėdamiesi išlikti, jie privalėjo šokti į labai šaltą (10–12 laipsnių), nakties tamsos gaubiamą jūros vandenį. Bangų aukštis tuo metu buvo nuo 6 iki 10 metrų – buvo labai baugu šokti į tokią audringą, 80 metrų gylio jūrą.
Stipraus smūgio pažeistas keltas greitai pasviro ant šono ir grimzdo į gelmę. Manoma, kad audros metu, sugedus užraktams, buvo nulaužti apie 60 tonų svorio priekiniai kelto vartai – pro juos plūdo vanduo. Keltas po vandeniu paniro per mažiau negu 20 minučių.
Ant plaustų besikapanojusiems žmonėms atviroje jūroje teko praleisti daugiau negu 5 valandas. Juos gelbėję sraigtasparniai paskutiniąsias paieškas iš oro nutraukė tik vakare.
Versijų netrūko
Tiriant kelto „Estonia“ katastrofos priežastis, kelta daug versijų. Žiniasklaidoje būta ir pranešimų, kad keltu į Švediją buvo gabenami ginklai, atitekę Estijai iš pasitraukusios Rusijos armijos – esą tai galėjo tapti kelto žūties priežastimi.
Taip pat buvo keliamos laivo susprogdinimo versijos.
Oficiali Estijos, Suomijos ir Švedijos tarpvyriausybinė komisija padarė išvadą, kad laivo katastrofos priežastys buvo jo netobulos ir jau pasenusios konstrukcijos trūkumai (kelto priekis neatlaikė bangų smūgių ir atskilo nuo pagrindinio korpuso, silpni užraktai priekiniuose vartuose) ir nepalankios oro sąlygos. Tai, kaip tikina Švedijos vyriausybė, ištirta pasitelkus naujausias technologijas, tyrus keletą metų.
Nuskendęs keltas yra likęs jūros dugne. Švedija kartu su keliomis valstybėmis yra pasirašiusi sutartį, kad „Estonia“ tragedijos vieta laikoma brolišku kapu, kur draudžiama bet kokia veikla. Taigi ir lietuviai, per šio kelto katastrofą netekę artimųjų, negali uždegti atminimo žvakelės ant kapo...
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite apie 1955 metais Sevastopolio prieplaukoje nuskendusį linkorą „Novorosijsk“ – jame žuvo 658 jūreiviai, tame tarpe ir 10 lietuvių.
