„Ekonomikos milžinė, politikos nykštukė“ – būtent taip pasaulis ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo žiūrėjo į Vokietiją, Europos eksporto lyderę, nelinkusią naudoti savo karinės galios pasauliniuose konfliktuose.
Daugiausia gyventojų turinti Europos valstybė nori atsikratyti šio įvaizdžio, palaipsniui imdamasi vis didesnio gynybinio vaidmens NATO ir Europos Sąjungos struktūrose.
Šis tikslas, kuris yra prieš du dešimtmečius prasidėjusių debatų rezultatas, pateikiamas Vokietijos naujose karinėse gairėse – gynybos ministerijos parengtoje vadinamojoje Baltojoje knygoje, kuri bus pristatyta trečiadienį.
Šios gairės žymi pokyčius Vokietijai, kuri, slegiama kaltės dėl nacių teroro ir Holokausto, dešimtmečius nedrįso žengti ryžtingesnių žingsnių pasaulio arenoje ir ilgą laiką nesiuntė savo karių į misijas užsienyje.
Baltoji knyga, pirmasis tokio pobūdžio dokumentas per dešimtmetį, numato, kad ateityje bus sukurta Europos valstybių gynybos sąjunga.
Tai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio idėja, kurią tuo laikotarpiu atmetė Prancūzija, dabar vėl gaivinama Europai nerimaujant dėl neprognozuojamos Rusijos ir mėginant atsigauti po „Brexit“ referendumo Didžiojoje Britanijoje. „Į Vokietiją vis labiau žiūrima kaip į vieną iš pagrindinių veikėjų Europoje“, – rašoma dokumento projekte, kurį matė naujienų agentūra AFP. „Vokietijai, šaliai, kurios ryšiai itin globalūs, tenka atsakomybė aktyviai padėti formuoti pasaulio tvarką“, – rašoma dokumente, kuriame pabrėžiama, kad šalis pasirengusi „prisiimti atsakomybę“ ir „padėti spręsti dabartinius ir būsimus saugumo bei humanitarinius iššūkius“.
Paradigmos pokytis
Šis dokumentas žymi paradigmos pokytį šaliai, kuri dažnai pašiepiamai vadinama „Didesniąja Šveicarija“ – klestinčia ir siekiančia likti neutralia, kaip sako prancūzų ekonomistas Alainas Mincas.
Nors tamsi šalies praeitis išugdė tvirtas pacifistines tradicijas, Vokietijos lyderiai neretai sulaukdavo aštrios sąjungininkų kritikos už tai, kad jie nesinaudoja savo įtaka sprendžiant krizes karštuosiuose pasaulio taškuose, jiems stinga ryžto imtis visapusiškų karinių veiksmų ir pirmenybę jie teikia vadinamajai čekių knygutės diplomatijai, kai užsienio politikos tikslų siekiama pasitelkus ekonominę pagalbą ir investicijas.
Tik 1994 metais Vokietijos aukščiausiasis teismas atvėrė kelią šaliai dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Nuo tada Vokietija ėmėsi siųsti savo karius į konflikto zonas, pradedant Balkanais ir baigiant Afganistanu bei Maliu, tačiau taip pat buvo kritikuojama už tai, kad nedalyvavo kituose konfliktuose, ypač 2010 metų NATO intervencijoje Libijoje.
Per pastaruosius dvejus metus prezidentas Joachimas Gauckas ir gynybos ministrė Ursula von der Leyen ne kartą pabrėžė, kad Vokietija turėtų imtis aktyvesnio karinio vaidmens užsienyje. Berlynas prisijungė prie tarptautinės koalicijos kovai su džihadistų grupuote „Islamo valstybė“, tačiau atlieka tik nekovinį vaidmenį, šiai misijai skirdama žvalgybos lėktuvų „Tornado“, degalų papildymo lėktuvų ir teikdama kitokią pagalbą.
Vokietija, viena didžiausių ginklų eksportuotojų, sulaužė ir dar vieną tabu: nesiųsti ginklų į vykstantį konfliktą. Ji jau apginkluoja kurdų pešmergų kovotojus, kurie kaunasi su „Islamo valstybės“ džihadistais Irake. Be to, savaitgalį Varšuvoje vykusiame NATO viršūnių susitikime Vokietija buvo viena iš šalių, įsipareigojusių vadovauti tarptautinių sąjungininkų batalionų formavimui Lenkijoje ir trijose Baltijos valstybėse, kurie čia bus dislokuoti nuo 2017 metų siekiant atgrasyti Rusiją.
„Europos gynybos sąjunga“
Naujų įsipareigojimų Vokietija imasi jos ginkluotosioms pajėgoms skundžiantis dėl per didelio darbų krūvio, per mažo finansavimo ir susiduriant su ginkluotės defektais, pavyzdžiui, automatinio šautuvo G-36, kurio, kaip pranešama, šaudymo sklaida padidėja esant aukštai temperatūrai.
Dabar Bundesveras gaus didesnį finansavimą, o jo karių skaičius bus padidintas pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų, kai šalyje dar buvo šauktinių kariuomenė. Planuojama per septynerius metus Bundesvero karių ir civilių pareigūnų skaičių padidinti 20 tūkst. žmonių.
Vokietija, siekdama nuraminti tarptautines partneres, Baltojoje knygoje pabrėžia, kad veiks neperžengdama transatlantinių ir europinių struktūrų ribų. „Vokietijos ilgalaikis tikslas yra bendra Europos saugumo ir gynybos sąjunga“, – rašoma dokumente.
Kol kas tai reiškia, kad bus naudojami visi karinio bendradarbiavimo būdai, leidžiami pagal ES sutartis, ir „stiprinama Europos gynybos pramonė“ plėtojant ryšius su kitomis šalimis, ypač Prancūzija.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis savaitraštyje „Die Zeit“ publikuotame straipsnyje, kurį parašė kartu su prancūzų ekononomistu A.Mincu, pristatė dar ambicingesnę vizitą. Jie siūlo, kad Paryžius ir Berlynas „sutelktų savo išteklius“ užsienio ir saugumo politikos srityse, o šalių ginkluotosios pajėgos dirbtų kiek įmanoma glaudžiau.
Straipsnio autorių nuomone, Prancūzija, kaip nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, galėtų atstovauti bendrai Prancūzijos ir Vokietijos pozicijai. Tačiau kol kas visiškai neaišku, ar tokia idėja sulauktų palaikymo Prancūzijoje, branduolinį ginklą turinčioje valstybėje, kurios politikai tradiciškai įtariai žiūri į Vokietijos pacifizmą ir tebepyksta už tai, kad Berlynas susilaikė per balsavimą Jungtinėse Tautose dėl intervencijos Libijoje.
