Nelegaliai uždarbiaujančių lietuvių gyvenimu prieštaringai vertinamoje šalyje domėjosi Inga Kontrimavičiūtė.
Uždarbiauja nelegaliai
Daugiau nei pusmetį Kazachstano sostinėje Astanoje statybininku dirbantis panevėžietis savo istoriją sutiko papasakoti mainais iškėlęs vienintelę sąlygą. Vyriškis nepanoro viešinti savo pavardės. Jis neabejoja, kad viešumas jam kainuotų gerai mokamą darbo vietą vienoje Lietuvos statybų kompanijų, gavusioje solidų užsakymą pastatyti maždaug 10 tūkst. kv. gyvenamąjį namą Astanoje. Vyras triūsia nelegaliai ir tuo yra visiškai patenkintas.
Penktą dešimtį bebaigiantis Linas skaičiuoja įvairiose įmonėse Lietuvoje, Norvegijoje, Vokietijoje, o dabar – Kazachstane nelegaliai uždarbiaujantis bemaž 15-iolika metų.
Jis nesibaimina dėl socialinių garantijų, jam neskauda galvos dėl senatvės pensijos.
„Minimalią pensiją jau esu užsidirbęs – 30 metų darbo stažą turiu. Kodėl dar turėčiau mokėti valstybei? Geriau į savo sąskaitą pinigus dėti nei mokesčiams atiduoti“, – nusiteikęs Linas.
Iš lietuviško atlyginimo neišgyveno
Statybininko išsilavinimą turintis vyras karjerą Lietuvoje baigė maždaug 2008-aisiais. Kai darbdavys nuo 2500 Lt atlyginimą sumažino iki 1900 Lt, jis nusprendė nebelenkti nugaros Vilniaus daugiabučių statybvietėse.
Sūnų auginantis panevėžietis tvirtina iš tokio atlyginimo neišgalėjęs išlaikyti trijų asmenų šeimos.
Linas apskaičiavo, kad Lietuvoje vieną atžalą auginančiai šeimai išgyventi per mėnesį reikia maždaug 5000 Lt.
Jis tvirtina dabar Kazachstane tiek ir uždirbantis.
„Prekybos centre už minimumą dirbančiai žmonai sakau, kad jei nori, gali namuose sėdėti. Tik ji pati to nenori“, – tvirtina panevėžietis.
Kazachams geriau nematyti
Artimo giminaičio pasiūlymo padirbėti Kazachstane Linas sulaukė, kai bankrutavus buvusiai darbovietei – Norvegijoje veikusiai lietuvio statybų įmonei kankinosi namuose be darbo.
Su naujuoju darbdaviu suvestas vyras išgirdo tris jam iškeltas sąlygas: darbas nelegalus, dirbti reikės greitai ir kokybiškai, o svarbiausia – negirtuokliauti. Linui viskas tiko.
Panevėžietis liko priblokštas, kai pamatė, koks užsakymas patikėtas lietuvių statybų kompanijai.
„Statėme ir įrenginėjame 10 tūkst. kv. m gyvenamąjį namą. Jis bus neįsivaizduojamai prabangus“, – tvirtina Linas.
Darbininkai žino tik tiek, kad prašmatniajame būste apsigyvens turtingiausio Kazachstano žmogaus, turinčio potencialą tapti ir turtingiausiu pasaulio žmogumi, šalies prezidento Nursultano Nazarbajevo artimo giminaičio šeima.
Anot Lino, statybvietė – savotiška uždara zona kazachams. Jis nė karto joje nėra matęs vietinių.
„Jiems geriau nematyti tokios prabangos ir nežinoti, kokie į tą namą pinigai kišami. Vien už langus sumokėta 400 tūkst. eurų“, – pasakojo panevėžietis.
Už kvapą darbe – 200 dolerių
Jau pastatytą namą įrenginėja apie 20–30 iš Lietuvos atskrendančių statybininkų, apdailininkų, santechnikų, elektrikų komanda. Lino žiniomis, kone visi jie dirba nelegaliai. Kartais prie jų prisijungia italai.
„Su italais darbdavys elgiasi visai kitaip nei su tokiais kaip mes. Vasarą, kai kepino per 40 laipsnių karštis, jų kambariuose įrengė kondicionierius, o mums – nieko“, – palygino emigrantas.
Linas pripažįsta, kad turbūt patys lietuviai teverti tik tokių gyvenimo sąlygų. Jis neslepia, kad vyrai neskaičiuodami pinigų pasilinksmina ne tik vienintelę poilsio dieną sekmadienį. Nelegalūs darbininkai iš Lietuvos nevengia girti pasirodyti net darbe. Bausmė už iš burnos sklindantį alkoholio kvapą – 100–200 dolerių. Iš pradžių Liną stebino, kad išgeriančiųjų niekas nemeta lauk. Tarsi sovietmečiu, kai pro pirštus būdavo žiūrima į atšlitiniuojančius į darbą.
„Man toks įspūdis, kad galima ir visą dieną nedirbti, objekte iš kampo į kampą bastytis ir niekas tau nepriekaištaus. Ne taip, kaip Norvegijoje. Kai ten dirbau, kiekviename žingsnyje jaučiau prievaizdą už nugaros ir nuolatinį spaudimą: dirbk, dirbk, dirbk, o uždirbdavau tiek pat, kiek Kazachstane. Todėl man čia labiau patinka, be to, nėra problemų ir dėl kalbos“, – pasakojo panevėžietis.
Vis dėlto, anot jo, kaskart sugrįžęs iš atostogų randa vis kitus bendradarbius. Matyt, darbdavys net ir nelegaliai sutinkančių dirbti girtuoklių nepakenčia.
Nelegalai emigrantai Kazachstane neturėtų stebinti. Šioje šalyje svarbiausia – pažintys su įtakingais asmenimis. Be jų gauti užsakymą pastatyti namą įtakingiems asmenims turbūt būtų neįmanoma.
Buitimi pasirūpina darbdavys
Astanoje Linas su bendradarbiais emigrantais apgyvendintas bendrabutiniame name. Viename, iki 40 kv. m, kambaryje glaudžiasi aštuoniese. Jame – tik būtiniausi baldai: lovos, kelios nedidelės spintelės, spinta. Nuotraukose matyti vyriška tvarka, primenanti studentų vaikinų bendrabučio kambarius.
Skirtumas tik toks, jog emigrantai nekepa bulvių, nebent išsiverda kavos.
Pasak Lino, kad darbininkai būtų sotūs – šefo rūpestis. Jie pusryčiauja ir vakarieniauja šalia bendrabučio esančioje valgykloje, pietus emigrantams atveža į statybvietę.
Maistas jiems nemokamas. Nekainuoja ir vieta bendrabučio kambaryje. Darbdavys apmoka net kelionės išlaidas.
„Buitimi mums nereikia rūpintis. Mūsų didžiausias rūpestis – dirbti kokybiškai ir greitai“, – teigia Linas. Jis skaičiuoja per tris mėnesius Kazachstane išleidžiantis iki 300 dolerių, tai yra apie 700 litų. Vyras perka tik cigaretes ir lauktuvių šeimai. Kartais atsipalaiduoja gurkšnodamas brendį. Panevėžietis juokauja, kad atsisakyti tokių malonumų būtų nuodėmė – už Lietuvoje apie 9 Lt kainuojančių cigarečių pakelį Kazachstane sumokama apie 1,50 Lt, mūsų parduotuvėse geresnis brendis kainuoja per 30 Lt, Astanoje – apie 12 Lt.
Litras dyzelino ten atsieina apie 1,50 Lt, benzino – maždaug 1,76 Lt. Todėl dažnas kazachas reiškia užuojautą lietuviams, esą nebūtų išstoję iš Sovietų Sąjungos, dabar nedejuotų dėl brangių dujų ir benzino.
Tačiau 4500–5000 Lt Kazachstane uždirbantys lietuviai statybininkai nedūsauja.
„Jei dirbčiau legaliai, aišku, tokių pinigų negaučiau“, – su nelegalo statusu susitaiko panevėžietis.
Jis nesijaudina, kad įvykus nelaimingam atsitikimui liktų be pagalbos. Panevėžietis įsitikinęs, jog darbdavys tokią akimirką nepaliktų likimo valiai. Anot jo, kai statybvietėje kolega susilaužė dubens kaulus, gydymu ir jo slauga pasirūpino šefas.
Sostinė demonstruoja turtus
Bendrabutyje gyvenantys emigrantai nesistengia, kad kambarys būtų jaukesnis, jame kas primintų už tūkstančių kilometrų likusius namiškius. To niekam nereikia. Anot Lino, vis tiek į bendrabutį grįžtama tik permiegoti.
Sekmadieniais emigrantai leidžiasi apžiūrėti miesto arba tiesiog geria.
Nuo 1997 m. Kazachstano sostine tapusi Astana panevėžiečiui paliko dviprasmiškus įspūdžius. Dar prieš porą dešimtmečių nedidele gyvenviete buvusioje Astanoje demonstruojama valstybės pažanga ir turtai. Miestas pribloškia šiuolaikiška architektūra, dangoraižiais tarsi Jungtiniuose Arabų Emyratuose, parduotuvių, ištaigingų prekybos centrų gausa, moderniuose pastatuose įsikūrusiais bankais, turtingomis ir, žinoma, įtakingomis įmonėmis.
Sostinės pagrindinėje alėjoje įsikūrusios įstaigos, tolyn gatve nubėgantys gėlių kilimai, galybė skulptūrų, lyg meno kūriniai suoliukai ir net šiukšliadėžės tarytum šaukte šaukia, kad didžiausia ir gamtinių išteklių turtinga Vidurio Azijos valstybė Kazachstanas turi pinigų.
Skelbiama, kad nuo 1993 m. į šalies ekonomiką investuota daugiau nei 160 mlrd. JAV dolerių. Prezidentas N. Nazarbajevas paskelbė strategiją „Kazachstanas –2050“, kurios tikslas itin ambicingas – įrašyti šalį į labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių trisdešimtuką.
Už sukežusios tvoros – prabangus „Lexus“
Anot Lino, prezidento užmojai vykdomi visu pajėgumu. Kartą iš bendrabučio iki statybvietės maždaug 40 min. per miestą važiavęs emigrantas pakeliui suskaičiavo per 100 statybinių kranų.
Vis dėlto, anot Lino, Kazachstanas – ne ta šalis, kurioje jis norėtų gyventi su šeima. Atlyginimai ten nėra dideli, o, kaip įsitikino panevėžietis, kyšininkavimas klesti.
Lino teigimu, prabanga spindi irgi tik Astanos centras.
Lietuviai emigrantai apgyvendinti toliau nuo jo, rajone, kur vakarais svetimšaliams į gatvę geriau nekišti nosies. Pasisaugoti Linui patarė patys vietiniai. Panevėžiečiui susidarė įspūdis, kad kazachai nuoširdūs ir atviri, tačiau dėl darbo iš kailio nesineria.„Įsivaizduokite seną nerenovuotą begriūvantį namą su aplūžusia tvora aplinkui, o kieme stovi prabangus „Lexus“. Taip atrodo rajonas, kur mes gyvename. Kazachai – įdomūs žmonės. Man atrodo, kad jie apie nieką negalvoja, taip pat ir apie tai, kaip gyvens rytoj“, – pasakojo Linas.
Anot jo, lyginant su lietuvių emigrantų atlyginimais, kazachai uždirba labai mažai. Tačiau pigi darbo jėga darbdavių nesuvilioja. Lino teigimu, kazachai neturi užsitarnavę gerų darbininkų vardo.
„Tokią pačią sieną lietuviai pastato per dvi dienas, kazachai – per penkias ir dar broko padaro“, – įsitikino panevėžietis. Pasak jo, lietuviai veiklesni už kazachus: jeigu kazachas pažadėjo darbą atlikti kitą dieną, dar nereiškia, kad jis bus padarytas po savaitės.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
