• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vargu ar 2007 m. gruodžio mėnesį, kai Lisabonoje buvo pasirašinėjama naujoji Europos Sąjungos (ES) sutartis, kas manė, kad 2009 m. ji vis dar nebus ratifikuota ir jos įsigaliojimui kils vis naujos kliūtys.

REKLAMA
REKLAMA

Ši sutartis yra būtina pačiai ES, jos efektyviam funkcionavimui bei gebėjimui greitai reaguoti į vykstančius išorinius pokyčius. Pagaliau ji numato galimybę, kad tarptautinės politikos srityje ES kalbės vienu balsu, o ne atskirų valstybių balsais, kurių nuomonės dažnai būna skirtingos.

REKLAMA

Galiausiai sutartis išplečia Europos Parlamento galias, kas gali padidinti žmonių pasitikėjimą parlamentu ir pritraukti juos dalyvauti eiliniuose rinkimuose.

Karti referendumų patirtis

ES turi karčios patirties, kai ir pirmo karto nepavykdavo ratifikuoti kurią nors sutartį. 1992 m. Danijoje nepavyko referendumas dėl Mastrichto sutarties, tačiau atsižvelgus į danų iškeltus pageidavimus, kurie buvo suformuluoti „Edinburgo“ susitarime, 1993 m. gegužės 18 d. sutartis gavo būtiną visuomenės palaikymą.

REKLAMA
REKLAMA

2001 m. Airijoje nepavyko referendumas dėl Nicos sutarties, kuri numatė naujų šalių, tarp jų ir Lietuvos, prisijungimą prie ES 2004 m. Airiai bijojo, kad Nicos sutartis sumažins mažųjų šalių įtaką priimant sprendimus, taip pat nerimavo dėl savo neutraliteto statuso išlikimo (kas, beje, pasikartojo ir 2008 m. žlugus referendumui dėl Lisabonos sutarties, airiai vėl pareikalavo, kad sutartyje būtu įtvirtintas jų neutralitetas).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau tiek Mastrichto, tiek Nicos sutarties ratifikavimo kliūtis buvo galima pašalinti. Kas ir buvo, atsižvelgus į Danijos ir Airijos pastabas, padaryta.  

Skaudžiausią smūgį ES patyrė nepavykus 2004 m. referendumui dėl Europos Konstitucijos Olandijoje ir Prancūzijoje.  

REKLAMA

Nemaža dalis Olandijos gyventojų balsavo prieš Konstituciją, nes buvo nepatenkinti tuometinės Vyriausybės vykdoma politika. Kitaip sakant, pasinaudojo referendumu, kaip įrankiu išreiškiant savo protestą. Kita dalis gyventojų bijojo dėl galimos neigiamos ekonominės ar socialinės aplinkos pablogėjimo, kuri buvo siejama su didesniu migrantų srautu iš Rytų Europos ar Turkijos bei euro įvedimu.

REKLAMA

Prancūzijoje taip pat daugiau vydavo ekonominės baimės, buvo teigiama, kad ES Konstitucija neatitiko Prancūzijos socialinio modelio vizijos, nemažos ugnies įpylė ir Prancūzijos Konstitucinio Teismo išvados, kad ES Konstitucija kirtosi su šalies Konstitucija.

Kaip bebūtu, bet du iš eilės žlugę referendumai galutinai palaidojo ES Konstituciją, o pati Bendrija atsidūrė politinėje krizėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naujoji Lisabonos sutartis – senoji ES Konstitucija

Išeitis buvo rasta 2007 m., kai iniciatyvos ėmėsi tuo metu ES pirmininkavusi Vokietija. Iš esmės buvo paliktas tas pats senasis Konstitucijos tekstas iš jo išėmus visus teiginius apie Konstituciją – taip gimė Lisabonos, dar vadinama Reformų, sutartis.  

REKLAMA

Tai leido šią sutartį patvirtinti paprastesniu būdu, nerengiant referendumų, kaip buvo privaloma dėl ES Konstitucijos, o balsuojant parlamentuose, išskyrus Airiją, kurios Konstitucija numatė, kad bet kokie sprendimai dėl ES sutarčių turi būti priimami referendumo keliu.

REKLAMA

Atrodytų, kad pašalinus galimas sutarties kliūtis niekas nesutrukdys jos įsigaliojimui. Tačiau tam vėl nebuvo lemta išsipildyti.

2008 m. Airijoje vėl nepavyko referendumas. Ir vėl pagrindine nesėkmės priežastimi buvo ne tiek pati sutartis, kiek žmonių nepasitenkinimas šalies Vyriausybės vykdoma politika. Prie šito reikėjo pridėti dar ir tai, kad žmonės skundėsi gavę mažai informacijos už ką jie turi balsuoti. Aistras dar labiau įkaitino, kai šalies Ministras pirmininkas prisipažino pats iki galo neperskaitęs sutarties ir pilnai su ja nesusipažinęs.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Euroskeptiški čekai  

Tačiau Lisabonos sutartį nesėkmės persekioja ne vien dėl nepavykusio Airijos referendumo. Čekija ir Lenkija kitos dvi šalys, kuriose sustojo sutarties ratifikavimo procesas.

Gana keistai atrodo Čekijos atvejis, kur Lisabonos sutarčiai aršiausiai priešinasi euroskeptiškasis šalies Prezidentas Vaclavas Klausas.

REKLAMA

Čekija liko vienintele šalimi, kur dėl sutarties dar net neprasidėjo svarstymai parlamente. Klausas visaip bando sutrukdyti įsigalioti šiai sutarčiai. Stabdydamas ratifikavimo procedūras teikė paklausimą ir į Konstitucinį Teismą, kuris galiausiai priėmė sprendimą, kad sutartis neprieštarauja šalies Konstitucijai.

REKLAMA

Nepaisant šio sprendimo Klausas teigia nepasirašysiąs sutarties, kol airiai nesurengs pakartotino referendumo ir kuri, anot jo, „riboja šalies suverenitetą“.

Tokie jo pasisakymai sukelia tam tikrų klausimų. Ne paslaptis, kad Lisabonos sutartis tėra tik kiek pakoreguota buvusioji ES Konstitucija. Tačiau 2004 m. Klausas nedarė jokių kliūčių priimant sprendimą dėl ES Konstitucijos ir suteikė įgaliojimus pasirašyti po Konstitucijos tektu.

REKLAMA
REKLAMA

Todėl lieka neaišku kas pakeitė jo nusistatymą Lisabonos sutarties atžvilgiu.

Politinės intrigos Lenkijoje

Lenkija yra kita šalis, kurioje įstrigo Lisabonos sutarties ratifikavimas. Tačiau skirtingai nuo Čekijos, kur sutarties nagrinėjimo procesas dar net neprasidėjo, Lenkijoje sutartis įstrigo paskutinėje ratifikavimo stadijoje – trūksta prezidento parašo.

Lenkijos Seimas penktadienį paragino prezidentą Lechą Kaczynskį ratifikuoti ES Lisabonos sutartį, kurią jis atsisako pasirašyti nuo birželio. Proeuropietiškai nusiteikusi Lenkijos valdančioji Liberalų partija ir kairioji opozicija, iš viso 256 nariai, pritarė rezoliucijai, raginančiai Kaczynskį kaip galima greičiau pasirašyti sutartį.

Ši rezoliucija turi grynai simbolinę reikšmę, nes pagal Lenkijos konstituciją galutinis žodis priklauso prezidentui. Nepaisant to, rezoliucijoje Kaczynskio prašoma gerbti Seimo valią, Lenkijos parlamentas šiai sutarčiai pritarė praėjusių metų balandį.

Iš esmės sutarties likimas tapo Kaczynskio politinių intrigų įrankiu ir priklausys nuo galimų tiek vidinių tiek išorinių politikos veiksniu, nors dar praėjusių metų lapkritį Kaczynskis teigė, kad "Lenkija nebus Lisabonos sutarties ratifikavimo proceso kliūtis".

REKLAMA

Bijoma diskusijų

Reikia pastebėti, kad dažniausiai problemų ratifikuojant ES sutartys kyla ne dėl pačių sutarčių ar juose įtvirtintų nuostatų. ES istorijoje dar nėra atvejo, kai, atsižvelgiant į nepavykusį kurios nors šalies referendumą, būtų iš esmės koreguojama ir perrašoma pati sutartis.

Dažnai sutartis tampa visuomenės nepasitenkinimo valdžia išraiškos įrankiu, ar atskirų politikų politiniu įrankiu. Deja, nuo to nukenčia ir pačios ES spartesnė raida.

Nemaža problema išlieka ir tai, kad atskirų šalių politikai per mažai deda pastangų įtraukiant šalies visuomenę į atviras diskusijas, kurių metu ir būtų išaiškinami visi naujos sutarties privalumai ir trūkumai.

Dažniausia pasitenkinama tik bendromis informacinėmis kampanijomis, kurių rezultate patys gyventojai teigia gaunantys per mažai informacijos. O valdžioje esantys politikai, vengdami platesnių diskusijų, sprendimus priima šalies parlamentuose neretai patys iki galo neįsiskaitę į sutarties tekstus.

Šiame kontekste Lietuva taip pat nėra išimtis, ES Konstitucija buvo priimta paskubomis, nerengiant jokių ilgalaikių svarstymų. Lisabonos sutarties ratifikavimas vyko kiek ilgiau ir pravedant trumpalaikę, nors ir mažai efektyvią, informacinę kampaniją.  

Galima teigti, kad pagrindinis faktorius trukdantys įsigalioti ir Lisabonos sutarčiai yra politikų nesugebėjimas tinkamai ir atvirai diskutuoti dėl savo šalies ateities ES bei pačios ES ateities su visuomene.

Germanas Kavalskis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų