Kas lėmė, kad Andersas Behringas Breivikas, mamytės sūnelis, pavirto į neapykanta imigrantams degantį žudiką maniaką?
Pats ankstyviausias jo gyvenimo etapas – kai šis žmogus buvo dar ikimokyklinukas – buvo persmelktas baimės dėl tėvų skyrybų, rašo dailymail.co.uk. Vėliau, būdamas 15 m., jis visiškai prarado ryšį su tėvu, kuris nebenorėjo sūnaus matyti akyse po to, kai šis buvo pagautas purškiantis graffiti ant sienos.
Tačiau daugiausiai pasako jo paties „manifestas“, išpublikuotas internete prieš pat penktadienį įvykdytus išpuolius, kuriame jis rašo, kad, būdamas paauglys, turėjo geriausią draugą – imigrantą iš Pakistano – kuris nemėgo Norvegijos. Vyras pasakojo, kad laiką leisdavo su pakistaniečių gaujelėmis, ir šie jį sumušę mažiausiai aštuonis kartus, o kartą – sulaužę nosį.
Būdamas 16 m. jis nustojo bendrauti su kitataučiu draugu ir nusprendė susitelkti ties mokslais. Anot jo, vėliau jis aiškiai suvokęs, kad imigracija smukdo jo šalį.
Breivikas taip pat kaltina savo mamą Wenche, medicinos seserį, bei kitus šeimos narius, tariamu paleistuvavimu ir lytiniu keliu plintančių ligų nešiojimu. Po to seka apmaudo pilnos eilutės, esą jis jaučiasi „sumoterintas“ daugiakultūriškumo – vyras pasakoja, kaip ankstyvoje jaunystėje jis baigė mezgimo bei siuvimo kursas, kurie, anot jo, buvo „marksistinės revoliucijos įgyvendinimo pasekmė“.
Šie gyvenimo pagrindų formavimosi metais vykę neramūs įvykiai iš pirmo žvilgsnio atrodo galintys leisti žvilgtelėti į sujauktą A.B. Breiviko protą. Tačiau ar to pakanka paaiškinti tą monstrą, kuriuo jis tapo?
Ekspertai teigia, kad Breiviko motyvacija masinėms žudynėms atlikti – daug labiau komplikuotesnė – ir trikdanti – negu tiesiog reakcija į gyvenimo įvykius.
Būdamas narciziška, paranojiška ir obsesine asmenybe, šis vyras, tikėtina, siekė šlovės, norėdamas nustelbti savo apgailėtiną egzistenciją ir dėl to, metai iš metų – net devynerius metus – jis rašė savąjį manifestą.
Vakar, liepos 25 d., Davidas Wilsonas, Birmingemo miesto universiteto kriminologijos profesorius, sakė: „Kai A.B. Breivikas žudė tuos vaikus, įsivaizdavo esąs teisus taip darydamas ir, kad tai, ką jis padarė, buvo vardan didaus tikslo. Šėlstančių žudikų – priešingai, nei serijinių – motyvacija dažniausiai būna asmeninių nuoskaudų ir politinių įsitikinimų mišinys – taip buvo ir šiuo atveju. Žinome, kad politinė šių žudynių dalis buvo siekis pašalinti jaunąją valdančiosios partijos kartą, kuri vieną dieną galėjo užimti valdžią“.
O kokie asmeniniai motyvai? „Viskas, ką šis žmogus darė ir rašė rodo savęs išaukštinimą, – teigia kriminologas. – Jam žūt būt reikėjo ką nors kontroliuoti, būti už kažką atsakingam. Žinome keletą jo gyvenimo etapų, tačiau iš jų justi narciziška šios asmenybės pusė“.
Ir iš tiesų – šviesiaplaukis mėlynakis Breivikas buvo toks susireikšminęs, jog savo manifeste aprašė, kaip jo įkurtos „Riterių tamplierių“ teroristinės grupuotės vadai ištrynė visas „nepasisekusias nuotraukas iš praeities“, kad, policijai juos sugavus, nebūtų išplatinti vaizdai, kuriuose jie atrodytų „kaip atsilikėliai“.
Be to, jis pridūrė, kad jie turėtų apsilankyti soliariume bei, jeigu įmanoma, „grožio salone, kuriame jiems uždėtų švelnų makiažą“. „Taip, aš žinau – šitai tokiems „kietiems“ kariams kaip mes, gali skambėti atstumiančiai, tačiau savo fotografijose turime atrodyti kuo geriau,“ – rašė Breivikas.
Tuo tarpu profesorius Wilsonas pridūrė, kad, visgi, nepanašu, jog Breivikas turėjo rimtų psichikos sutrikimų. „Jis negirdėjo balsų bei nematė vizijų, skatinančių atsikratyti tais žmonėmis vardan Norvegijos visuomenės gerovės, – sakė jis. – Šis nusikaltėlis gana nuodugniai bei atsargiai ruošėsi tam, ką padarė, Todėl jo vaikystės narstymas po gabalėlį nebūtinai suteiks atsakymą į klausimą, kas paskatino jį atlikti šias masines žudynes“.
Dr. Theodore Dalrymple, rašantis psichikos vertinimus žudikams baudžiamosiose bylose bei knygos „Spoilt Rotten: the toxic cult of sentimentality“ („Bjauriai sugadinti: nuodingas sentimentalumo kultas“) autorius, taip pat sutinka su mintimi, jog Breivikas greičiausiai nebūtų teisiškai pripažintas psichiškai nesveiku.
„Laikas, kurį jis praleido rašydamas manifestą, atskleidžia lėtinį asmenybės, o ne ūminį psichikos sutrikimą, – įsitikinęs daktaras. – Šis vyras akivaizdžiai turi didesnį, nei vidutinį, intelektą, tačiau, greičiausiai, ne tokį didelį, kaip jis pats norėtų“.
Pats A.B. Breivikas teigia, jog vietoj to, kad lankytų universitetą, jis įgijo aukštąjį išsilavinimą „neformaliai“, sujungdamas savo pačio susidarytą studijų programą su „verslumo veikla“. Vyras teigia, kad šios jo studijos prilygsta dviems bakalauro laipsniams ir giriasi mokslams skyręs 16 tūkst. valandų.
„Manau, kad Breivikas norėjo būti svarbus bei žymus, – sako dr. Dalrymple. – Be to, jo siekiai prasilenkia su sveiku protu. Šiam vyrui būtų patikę būti kažkuo svarbesniu, nei jis iš tiesų buvo, todėl jis gyveno nuolatinėje neapykantoje“.
Taip pat skaitykite:
A. B. Breivikas žudydamas klausėsi muzikos iš filmo „Žiedų valdovas“
A. B. Breiviko tėvas: jis pats turėjo nusižudyti
Žurnalistas iš Norvegijos: nebuvo laiko galvoti
Išgyvenęs Utojos saloje: gulėjau tarp lavonų ir apsimečiau mirusiu
Psichiatras R. Alekna: šizoidiniai A. B. Breiviko bruožai formavosi dar vaikystėje
Andersas Behringas Breivikas (nuotr. SCANPIX)
Andersas Behringas Breivikas (nuotr. SCANPIX)
Andersas Behringas Breivikas (nuotr. Elta)
