Atrodytų, per pusšimtį su viršum pokario metų susidėstė neginčijamos išvados, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, Antrąjį pasaulinį karą pradėjo nacistinė Vokietija. Tačiau dabar, artėjant Didžiojo Tėvynės karo pradžios 68-osioms metinėms ir įvairių nusikalstamų sandėrių 70-mečiui, pasirodė samprotavimų, kad jį išprovokavo arba pagreitino ir Lenkijos užsispyrimas netenkinti kai kurių Trečiojo Reicho reikalavimų. Pasvarstykime, ar tokia teorija logiška ir adekvati to meto padėčiai.
Karo pradžios metinių išvakarėse oficialiame Rusijos gynybos ministerijos portale pasirodė šios įstaigos Karo istorijos instituto Šiaurės vakarų regiono mokslo tiriamojo skyriaus viršininko pulkininko Sergejaus Kovaliovo straipsnis apie „pagrįstas Hitlerio pretenzijas“ Varšuvai. Jis buvo įdėtas rubrikoje „Istorija: prieš melą ir falsifikacijas“ (http://www.mil.ru/940/25260/index.shtml). Tiesa, iškart reikia perspėti, kad, kilus skandalui, publikacija iš svetainės buvo išimta, bet šioje nuorodoje iki šiol galima rasti įdomių ir nevienareikšmių Antrojo pasaulinio karo vertinimų. Beje, viename iš straipsnių toje pačioje rubrikoje iki šiol galima skaityti, kiek daug būtų pralaimėjusi Lietuva, jeigu ji nebūtų tapusi SSRS dalimi ir Vilnius būtų pasukęs su naciais (http://www.mil.ru/files/5_2005.pdf ).
Oficialus Gynybos ministerijos atstovas Aleksandras Drobyševskis laikraščiui „Vremia Novostei“ paaiškino, kad S. Kovaliovo publikacija buvo įdėta diskusijų skyriuje ir nėra oficiali ministerijos pozicija. Tačiau šiaip ministerijos interneto svetainė yra gana uždara, ir akivaizdu, kad ne kiekvienas gali tikėtis vietos joje savo požiūriui į istorijos įvykius išreikšti. Juolab kai tas požiūris balansuoja ant dviejų valstybių sukiršinimo ribos...
Taigi, S. Kovaliovo nuomone, 1938–1939 m. Lenkija norėjo gauti galingos valstybės statusą (?), todėl jokiu būdu nesiruošė tapti jaunesniąja Vokietijos partnere. Kaip tik todėl, anot pulkininko, 1939 03 26 Varšuva galutinai atmetė A. Hitlerio pretenzijas, kurias jis suformulavo 1938 10 24. Kokios tos pretenzijos? Pirma, „laisvąjį miestą“ Dancigą (Gdanską) įtraukti į Trečiojo Reicho sudėtį, antra, nuo jo per visą vadinamąjį Dancigo koridorių Lenkijos teritorijoje iki Rytų Prūsijos leisti nutiesti automobilių kelią ir geležinkelį. S. Kovaliovas šiuos reikalavimus vadina gana nuosaikiais ir pagrįstais.
Čia reikėtų priminti, kad pagal 1919 06 28 pasirašytą Versalio taikos sutartį kapituliavusi Vokietija neteko apie 70 tūkst. kv. km teritorijos. Dalis jos atiteko Prancūzijai, Belgijai ir Danijai. Lenkijai priskirta Poznanės provincija, Vakarų Prūsija, Pomeranija su išėjimu į Baltijos jūrą, taip pat Dancigas – Tautų Sąjungos sutartimi saugomas „laisvasis miestas“, kuriame beveik absoliuti dauguma gyventojų buvo vokiečiai. Prancūzijai priklausiusi Saro sritis iš pradžių 15 metų atiteko Tautų Lygos priežiūrai, o po referendumo 1935 m. anglių turtingas regionas priskirtas Vokietijai (http://lt.wikipedia.org/wiki/Versalio_sutartis). 1923 m. pagal šią sutartį Rytų Prūsijos dalis buvo prijungta prie Lietuvos (išsamiau apie sutarties reikšmę Lietuvai – http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/01/14/istving_01.html ).
Taigi, Versalio taikos sutarties Vokietija laikėsi tol, kol valdžioje įsitvirtino A. Hitleris. Praėjus vos dvejiems metams po jo išrinkimo Reicho kancleriu, 1935 m. sutartis buvo sulaužyta „dėl gėdingų vokiečių tautai apribojimų“. Vėliau sekė visa grandinė ultimatyvių diplomatinių veiksmų ir atvirų grasinimų jėga. 1938 10 24 Vokietija paskutinį kartą pareikalavo, kad Lenkija sutiktų su jos siūlymais, bet po pusantrų metų sunkių svarstymų Varšuva juos atmetė.
Rašydamas apie neapgalvotą Lenkijos elgesį, S. Kovaliovas remiasi amerikiečių žurnalisto ir istoriko William‘o Shirerio 1960 m. pirmą kartą išleistu dviejų tomų veikalu „Trečiojo Reicho pakilimas ir nuopuolis“ („The Rise and Fall of the Third Reich“; išsamiau apie knygą http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/2WWshirer.htm) ir žinomo britų istoriko bei karo teoretiko Johno Fullerio (John Frederick Charles Fuller; http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.489) veikalu „Antrasis pasaulinis karas: strategijos ir taktikos apžvalga“, kuris 1956 m. buvo išleistas ir rusų kalba. S. Kovaliovo ir jo cituojamų istorikų neįtarsi simpatijomis nacizmui, bet kartu norima įrodyti, kad kai kurių nacių reikalavimų patenkinimas galėjo atidėti karo pradžią. Dar daugiau: pulkininkas toliau daro prielaidą, jog J. Stalinui neliko nieko kito, kaip pasirašyti su A. Hitleriu nepuolimo sutartį, kad SSRS galėtų geriau pasirengti antpuoliui. Kartu pateisinamas ir Molotovo–Ribbentropo pakto bei slaptųjų protokolų pasirašymas.
Kita vertus, tai įrodo, kad tuometinė Vokietija jau diktavo sąlygas visai Europai, todėl Lenkijos elgesys tebuvo nereikšmingas, nieko nelemiantis manevras: vienaip ar kitaip, pasidalijusi su SSRS Europą, po savaitės, 1939 09 01, Vokietija įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, kuri tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Tiesioginį postūmį Lenkijos aneksijai davė 1938 m. Miuncheno sutartis, kuri ir tapo Antrojo pasaulinio karo prologu. (Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo lietuvių kilmės SS pulkininkas Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks), po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“; išsamiau – http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfred_Naujocks; trumpa jo biografija, operacijos eiga ir liudijimas Niurnberge – http://www.antraspasaulinis.net/print.php?plugin:content.258).
S. Kovaliovas tvirtina, kad užsispyrę lenkai atsisakė paklusti diktatoriaus A. Hitlerio reikalavimams atiduoti dalį savo šalies teritorijos, dėl to ir kilo karas. „Visi, kurie domėjosi Antrojo pasaulinio karo istorija, žino, kad karas kilo todėl, kad Lenkija atsisakė patenkinti Vokietijos pretenzijas. O jos nebuvo didelės: Gdanską prijungti prie Trečiojo Reicho, leisti nutiesti geležinkelį ir kelius, kurie sujungtų rytinę Prūsijos dalį su Vokietija“, – kartoja savo mintį istorijos mokslų daktaras pulkininkas S. Kovaliovas.
Tačiau kitas karinis tyrinėtojas, Rusijos geopolitinių problemų akademijos prezidentas, generolas pulkininkas Leonidas Ivanovas teigia, kad iš tikrųjų karo pradžios priežastys buvo trys: nacistų teorija, kad imperija gali atgimti naudodamasi silpnų šalių ištekliais, rasinio pranašumo teorija ir didelis resursų poreikis. Jis įžvelgia ir Vokietijos priešininkių Anglijos bei Prancūzijos kaltę, nes jos užsimerkė prieš A. Hitlerio ambicijas bei gresiantį pavojų ir kartu palaikė tuščias Lenkijos viltis apginti Varšuvą (jas skatino Lenkijos emigracinė vyriausybė Londone).
***
Iš tikrųjų čia sunku įžvelgti Lenkijos kaltę. Ji, kaip ir kitos Europos tautos, buvo tapusi tik žaisliuku slaptuose didžiųjų valstybių sandėriuose. Paradoksalu, kad Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sukurta komisija, siekianti užkirsti kelią istorijos iškraipymams, analizuoja tik diskusijas dėl Antrojo pasaulinio karo išdavų, aiškinasi tuos, kurie neigia SSRS indėlį į pergalę, o neskiria dėmesio panašioms falsifikacijoms, kurios gadina dviejų šalių santykius ir kartu tarsi teisina tikruosius šio didžiausio 20 amžiaus genocido kaltininkus.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
