Ar įmanoma išgelbėti tuos, kurie nenori būtų gelbėjami? Istorija parodo, jog Rusijoje nuolat yra tikinčių galimybe perkeisti žmogų ir visuomenę. Šio perkeitimo metu būtina sunaikinti tai, kas „sena“ ir „atgyvenę“, realybėje sunaikinama dauguma besipriešinančių išgelbėjimui. Taip ukrainietiškas holodomoras tampa neišvengiama blogybe. Taip Lietuva buvo „išvaduota“, o ne okupuota. Dauguma paprastų rusų jums tą patvirtins ir nuoširdžiai pasipiktins, išgirdę, kad referendumu lietuvių tauta yra nusprendusi reikalauti kompensacijos už okupacijos padarytą žalą. Mesianizmas užtikrina, kad Rusijoje nuolat iškyla ir absoliučią politinę valdžią įgyja teigiantys, jog aplinkinės tautos turi būti apšviestos iš Kremliaus sklindančia šviesa.
Iš šios perspektyvos žvelgiant darosi aišku kodėl rusams valstybės, kadais pajungtos Kremliaus valdžiai, o dabar einančios savu keliu (pavyzdžiui, Gruzija), tampa išdavikėmis atskalūnėmis. Žvelgiant iš šalies su šia perspektyva mintyse, darosi aišku, kaip didi neeilinių talentų ir genijų tauta galėjo išugdyti tokius istorijos „frykus“ kaip Leninas, Stalinas, Berija ir pan., į jų rankas atiduodama absoliučią valdžią, ir vis dar jų ilgėtis.
Pažvelkime į save, ar lietuviui yra būdingas mesianizmas? Atsakymo galime ieškoti dabartiniame politiniame gyvenime. Galima vesti paraleles tarp „gelbėtojų“, žadančių degtinės upes su dešrų krantais bei kitokius monus, chroniško gajumo rinkimuose Lietuvoje ir rusiškojo mesianizmo tradicijos. Peršasi išvada, kad dalis Lietuvos elektorato yra persiėmę iracionaliu troškimu atsiduoti lyderiui ir būti stebuklingai išgelbėti bei atvesti į žemiškąjį rojų.
Vis tik lietuviškas mentalitetas nėra užkrėstas mesianizmo bacilos. Galime neįpareigojančiai pafilosofuoti, kad pozityvus priešnuodis jam yra tai, jog, matyt, kone kiekvieno lietuvio šaknys yra žemdirbystėje, kas lemia pragmatinę lietuvio mąstyseną. Vaizdžiai sakant, lietuvis yra „arčiau žemės“. Viensodžių tradicijoje buvo išugdytas stiprus lietuviškasis individualizmas, kurio nepajėgta išnaikinti net okupacijos metu. O kur žymusis (o gal ir mitinis) lietuviškas pavydas, kuris neleidžia mums ugdyti rusiškajam mesianizmui būtino totalaus kolektyvizmo.
Lietuvis nesiveržia gelbėti pasaulio. Gana mazochistiškai mes save laikome pasaulio provincija (nors pasaulyje lengvai rasime daug žymiai gūdesnių provincijų nei Lietuva). Taip, pavyzdžiui, mūsų dalyvavimas antiteroristinės koalicijos yra prievolė, o ne pašaukimas (koks mūsų reikalas, kas ten Afganistane vyksta?!). Atsargiai, nes susiskaldymas ir sentimentalumas – matyt, visoms nuopuolį patyrusioms kadais didžioms tautoms būdingi bruožai – daro lietuvius patraukliais potencialiam gelbėjimui.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu. Yra išsakyta daug labai įvairių nuomonių. Naujoji valdžia tikriausiai imsis iš naujo apibrėžti, ko mes norime iš didžiojo kaimyno ir ką galime jam duoti. Akivaizdu, bus toliau žengiama pragmatinių santykių vystymo keliu. Vis tik, kuriant ateities scenarijus, svarbu nepamesti iš akių gajaus ir gaivališko iracionalaus prado rusiškoje politikoje, tam tikrais etapais vaidinančio, deja, lemiantį vaidmenį Rusijos ir jos santykio su išoriniu pasauliu raidoje.
Kol kas tenka pastebėti, kad dvigalvė Rusijos tandemokratija „Medvedevas-Putinas“ mano esant naudinga palaikyti ir stiprinti rusiško mesianizmo gyvybingumą tautoje. Mesianizmas slypi už retorikos apie Europos gelbėjimą pigia nafta ir dujomis, ypatingą „rusišką“ demokratijos rūšį, už priešiškumo Vakarams. Galime tik retoriškai paklausti, ar tai, kad pasauliui dramatiškai keičiantis, Rusija senu papratimu save apibrėžia išimtinai per skirtybes su Vakarų civilizacija, netaps jos Achilo kulnu?
Haroldas Kazlauskas
