Anot legendos ji yra nekaltoji ir naivi mergelė, gali būti, netgi šiek tiek primityvoka. Tačiau iš tiesų ji buvo visiškai kitas žmogus. Skvarbaus proto, puikaus intelekto, pasižymėjusi kaip karo genijus, puikiai gaudėsi globalioje politikoje, šiuo atžvilgiu užnugaryje palikusi daugumą tų laikų politikų. Nuo pat pradžių ji prieštaravo profesionaliems kariams dėl jų pasirenkamos karo strategijos. Kariuomenės vadai, be abejo protestavo, tačiau moteris sugebėdavo apginti savo strategijos niuansus, kurie ilgainiui pasirodydavo buvę optimaliai tikslūs. Ši 19-metė mergina pateikė save kaip puikų strategą, nušluosčiusi nosį daug labiau patyrusiems karo vilkams.
Lygiai taip pat galingai ji pasireiškė ir politinėje arenoje. Po pirmųjų karinių pergalių ji, priešindamasi skeptiškai nuomonei, pareikalavo kuo skubiau Reimse karūnuoti Karolį VII. Tam reikėjo žygiuoti per priešo teritoriją. Reikia, tai reikia. Ji palaužė politinių priešininkų pasipriešinimą, sumušė priešus pakeliui į Reimsą ir karūnavo Karolį VII, suteikdama taip reikalingo sakrališkumo valdovo autoritetui. Atrodytų, tik ji viena suvokė šio žygdarbio simboliškumo reikšmę. Ar to gali tikėtis iš naivios Lotaringijos valstietės? Šiuo veiksmu ji visus privertė pamiršti, kad Karolis VII – nesantuokinis Karolio VI sūnus, kad šalis patyrė daugybę pažeminimų karo metu, kad Prancūzijos karaliais buvo karūnuojami anglų monarchai... Karolis VII tapo Dievo pateptuoju, tikruoju valstybės vadovu.
Visi tų laikų vyrai ir moterys rodė didžiulę narsą, tačiau Jeanne d'Ark drąsa buvo matoma visur, beje, ne tik karo lauke. Jos narsos nė kiek nesumenkino sulaikymas, kankinimai, nesąžiningas teismas ir nuosprendis, pasmerkęs siaubingai mirčiai. Prie visų šių savybių, teigiama, kad ji pasižymėjo puikiu humoro jausmu. Teismo procesuose jos išsakytos replikos leidžia spręsti apie jos sarkazmą, išradingumą ir aštrų protą. „Ar jūs turite žiedų ausyse ar kitose vietose?“, - paklausė jos vienas iš teisėjų, vyskupas Chauchonas. „Taip, tiesa, vienas iš jų yra pas jus, gražinkite, prašau, man jį atgal“, - atsakė ji, nepaisant jos laukiančių kankinimų ir mirties.
[…]
Kai Žana Arkietė išsikovojo pripažinimą ir pradėjo kalbėti apie tai, kad taip elgtis jai liepia Dievo balsas, teko praeiti nekaltybės tikrinimą, būtiną atributą šventumui įrodyti. Tuo pačiu, dvariškiai nusprendė patikrinti ir jos tikrąją lytį, matyt, ir dėl to būtą tam tikrų abejonių. Juk norint nešioti šarvus ir mosikuoti kardu, Žana turėjo būti puikiai fiziškai sudėta. Tačiau ji tikrai buvo moteris, nes vienas iš amžininkų yra rašęs apie jos „dailius papukus“.
Apskritai, jos gyvenimiška patirtis kupina intriguojančių detalių. Pirmiausiai, po jos pasirodymo dvare naujiena apie tai iš lūpų į lūpas keliavo po visą Prancūziją. Abatai, kronikininkai, feodalai perdavinėjo vienas kitam naujieną apie tai, kaip jaunutė kaimietė iš Lotaringijos atėjo gelbėti Prancūzijos karalystės.
[…]
Mitas apie naivia ir kvailutę kaimietę gimė tuo pat metu. Greičiausiai jo autoriai norėjo sukurti visiškai neteisingą, tačiau lengvai visuomenės priimamą merginos įvaizdį, kad nuslėpti nepatogią tiesą apie specialiai atrinktą ir paruoštą talentingą žmogų. Dar viena keistenybė – viskas, kas tik buvo susiję su vėliau šventąja paskelbta mergina, dingo be pėdsakų. Iki mūsų laikų liko tik užrašai iš dviejų teismo procesų ir trys nutartys. Nė vienos relikvijos, šarvų dalelės, ar drabužių skiautės. Sunku tuo patikėti, juk ji net savo kalaviją paliko ant bažnyčios altoriaus. Viskas prapuolė, tarsi kažkas norėjo sunaikinti bet kokį šios istorinės asmenybės egzistavimo įrodymą.
Michelis de Grece – rašytojas ir istorikas, Graikijos ir Danijos kunigaikštis.
