Vadinamieji įšaldyti konfliktai čia tikrai įšalę, vietos gyventojai, ypač įsikūrę vadinamajame „pasienyje“, atrodo praradę viltį, kad kas nors kada nors pasikeis. Paklausti, kieno pagalbos tikisi, rodo į dangų.
„Konfliktas čia nesprendžiamas, konfliktas yra šaldomas“, – teigia Gruzijoje dirbantis saugumo ekspertas.
Tuo metu Gruzijos politikai guodžia, kad dirbtinai sukurtos sienos anksčiau ar vėliau griūva.
Gyvena baimės atmosferoje
„Nesaugiai čia jaučiuosi. Siena vis artėja“, – sako nuo Tbilisio 130 kilometrų nutolusiame Dvanio kaime gyvenantis 53 metų Vasilijus Kopadzė.
Po 2008-ųjų rugpjūčio karo jo gimtasis kaimas atsidūrė prie pat vadinamosios sienos arba, pasak gruzinų, administracinės linijos su Pietų Osetija. Jis yra lyg savotiškame iškyšulyje – iš trijų pusių apsuptas Rusijos ir osetinų pasieniečių kontroliuojamos teritorijos.
Kad čia eina riba, liudija pastatyti keli žali ženklai su užrašais rusų ir osetinų kalbomis „Pietų Osetijos valstybės siena“. Kadangi Gruzijos ir Pietų Osetijos teritorijos ne visur yra aiškiai pažymėtos, vietiniams nuolat gresia peržengti nematomą liniją.
„Būna žmonių grobimai, palaiko ten dvi–tris dienas, liepia sumokėti baudą ir paleidžia. Bauda – 2 tūkst. Rusijos rublių (apie 30 eurų)“, – Lietuvos žurnalistams pasakojo V. Kopadzė.
Dvanyje gyvena apie 350 žmonių. 30–40 gyventojų buvo sulaikyti dėl esą neteisėto sienos kirtimo. Kai kurie ne po vieną kartą. Vietiniai tikina, kad net neperžengus jokių linijų, dirbdami savo darže, jie būna sulaikomi, vežami į Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį ir paleidžiami skyrus baudą. Dvaniečiai tai vadino žmonių grobimu.
Per mėnesį paprastai fiksuojama apie dešimt sulaikymų visoje Pietų Osetijoje.
Vadinamajame pasienyje patruliuoja rusų ir osetinų pareigūnai, kai kur įrengtos stebėjimo kameros.
Gruzinų pasieniečių, žinoma, nėra, nes Gruzija nepripažįsta nei Pietų Osetijos nepriklausomybės, nei jos sienų. Prie įvažiavimo į Dvanį įrengta tik pora Gruzijos policijos postų.
Vadinamąjį pasienį nuolatos vis apžiūri Europos Sąjungos (ES) stebėjimo misijos darbuotojai. Jie žino, kur įrengtos stebėjimo kameros, postai, iki kurios ribos galima eiti, o kur geriau nekelti kojos.
Rusijos įrengtos pasienio bazės geriausiai matyti už Dvani kaimo, užlipus ant kalno, šalia kapinių. Tolumoje, kitoje upelio pusėje, matyti trijų aukštų gana naujas pastatas. Pasak ES stebėtojų, ten dirba 60-70 Rusijos pareigūnų.
Su dėde pasikalba per sieną
Netoli vadinamosios administracinės ribos stovi Georgijaus Mekarišvilio namas. 47 metų vyras teigia auginantis pupeles ir jas parduodantis.
„Keturi mėnesiai darbo – 3 tūkst. larių (apie 1 tūkst. eurų)“, – sako jis, rodydamas į namo pirmame aukšte sukrautus maišus.
Šalia maišų kaista savadarbis vynuogių degtinės – čačos – gaminimo aparatas.
„Nori paragauti? – pilną taurelę tiesia vienas iš trijų čačos virėjų ir iškart įspėja. – 80 laipsnių.“
Pasak G. Mekarišvilio, turėtų išeiti apie 50–60 litrų. Žiemai jo šeimai užteks.
„Aš pats kilęs iš mišrios šeimos, mano mama osetinė, dėdė liko ten (Pietų Osetijoje – BNS) gyventi. Kartais susitinkame prie tvoros ir 50 metrų atstumu pasirėkaujame. Taip per tvorą ir bendraujame. Ir tai, kol pasieniečiai nepamato“, – pasakoja vyras.
Nepaisant to, kad kaimynystėje buvęs namas per karą buvo sudegintas, nukentėjo ir kaimynai, ir giminės, jis teigia jokiai tautai nejaučiantis neapykantos ir nesuprantantis, kam ta siena reikalinga.
„Ten – mūsų draugai, kaip mes galime su jais kariauti? Blogų tautų nebūna, mums nepatinka tik Rusijos politika. Kodėl čia siena? Kodėl negaliu nueiti dėdės aplankyti?“ – teigia G. Mekarišvilis.
Nėra darbo
Vietos gyventojai pasakoja, kad per jų kaimą 2008-aisiais žygiavo rusų kariuomenė, nuo karų veiksmų sudegė pusšimtis namų.
„Patys matote – ir ten sudegęs namas, ir ten. 58 namai sudegė kaime. Viską atėmė, ką turėjome: automobilius, traktorius, kuriais dirbome daržuose, kiaules, karves paėmė“, – teigia V. Kopadzė.
„Žmonių čia dar nužudė. Per karą žuvo trys taikūs vietos gyventojai. Štai čia, matote, kur medis, ten vieną sušaudė“, – tiesiai prieš save rodo vyras.
„Už ką sušaudė?“ – klausiame.
„Už nieką. Sušaudė ir viskas“, – vietos gyventojai nelinkę daugžodžiauti.
Prieš karą Dvani gyventojas teigia dirbęs Cchinvalyje, gamykloje, vėliau vairuotoju, vežiojęs vietos gyventojus į Cchinvalį.
„Po penkis reisus per dieną padarydavome. Dabar nieko nedirbame, tik savo daržuose. Gerai dar, kad čia žmonės gyvena, kad dar nepabėgo. O to niekas nemato. Reikia gerbti tuos žmones“, – sako V. Kopadzė.
Anot jo, kaimo gyventojai šiuo metu daugiausia gyvena iš natūrinio ūkio – ką užsiaugina, tą ir suvalgo. Laikyti gyvulius pasidarė sudėtinga, nes ganyklos atsidūrė už vadinamosios sienos.
Aprūpina būstu
Cchinvalio regioną, kaip jį mėgsta vadinti gruzinai, arba Pietų Osetiją nuo dešimtojo dešimtmečio, kai prasidėjo kruvini konfliktai, paliko ne tik dauguma ten gyvenusių gruzinų, bet ir osetinų, kitų tautybių žmonių.
1990-aisiais šiame regione gyveno apie 100 tūkst. žmonių, liko, skirtingais duomenimis, 30–40 tūkstančių.
„2500 gruzinų gyvena Achalgoryje (regionas, užimtas Pietų Osetijos per pastarąjį karą – BNS). Gruzinų kaimai, kuriuos žmonės buvo priversti palikti, sulyginti su žeme. Taip nutiko 15 kaimų. Kai kur vietoj jų įrengti kariniai poligonai“, – teigia Gruzijos susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė Ketevan Cichelašvili.
Namus buvo priversti palikti tūkstančiai etninių gruzinų.
„Pirmą kartą mus iš namų Cchinvalyje išvijo 1990 metais. Aš pati kilusi iš Achalgorio, bet su šeima gyvenau Cchinvalyje, nes vyras ten gimęs. 1990 metais, kai išvarė iš Cchinvalio, persikėlėme pas mano tėvus į Achalgorį, o 2008 metais žinote, kas nutiko. Išvarė ir iš ten. Esu dukart išvaryta“, – sako 70-metė Elza Martiašvili.
„Atėjo kareiviai, pasakė: esi gruzinė – važiuok į Tbilisį. Nieko neleido pasiimti, visiškai nieko, išvykome taip, kaip stovėjome. Iš pradžių atvykome į Tbilisį, čia gyveno mano sesuo, o paskui 2009-ųjų sausio 19-ąją persikėlėme čia. Puikiai prisimenu“, – teigia moteris.
Ji su kitais buvusiais Achalgorio gyventojais įsikūrusi netoli Tbilisio esančioje Cerovanio pabėgėlių stovykloje.
Tai nėra tipinė stovykla, greičiau gyvenvietė, kur stovi 2 tūkst. vienodų vienaaukščių žalsvų ir rausvų 57 kvadratinių metrų ploto raudonstogių namukų. Tai didžiausia perkeltų asmenų stovykla Gruzijoje. Tuo pačiu ir pavyzdinė. Tokių namų, kaip čia, kiti pabėgėliai neturi.
Iš okupuotų teritorijų perkeltų asmenų apgyvendinimo ir pabėgėlių ministerijos duomenimis, iš viso Abchaziją ir Pietų Osetiją paliko 277 tūkst. Gruzijos piliečių. Didžioji banga buvo 1992–1993 metais, tuomet savo namus buvo priversti palikti 256 tūkst. žmonių.
Šios ministerijos Perkeltų asmenų departamento vadovo Murado Ablotia'os teigimu, tai sudaro 89 tūkst. šeimų, iš jų būstu aprūpintos 35 tūkst. šeimų. Iki 2020-ųjų Gruzijos vyriausybė planuoja pastatyti 27 tūkst. butų ir taip baigti perkeltų asmenų aprūpinimą pastoge.
Pasak E. Martiašvili, Cerovanyje gyvenimo sąlygos normalios – yra šaltas ir karštas vanduo, kanalizacija, šildymas.
Moteris gauna 45 larių (15 eurų) perkeltųjų asmenų išmoką ir maždaug 180 larių (60 eurų) pensiją. Pragyventi padeda jau suaugusi duktė ir du sūnūs.
Iki jos gimtinės nuo Cerovanio – 60 kilometrų, tačiau buvusių namų E. Martiašvili nelanko – neturi reikalingų dokumentų, kad Pietų Osetijos pareigūnai ją įleistų į teritoriją.
Tuo metu Gija Psuturi pasakojo savo buvusį namą Achalgoryje lankęs prieš dvi savaites.
„Namas stovi tuščias, niekas negyvena, o turėjome ir daržą, ir sodą“, – tvirtina dabar keleivių vežimu užsiimantis vyras.
Jis sako, kad norėtų ten grįžti gyventi, jeigu situacija pagerėtų, parduoti turto neketina, nes ir kaina maža, ir pirkėjų nėra.
„Kas pirks? Nėra kam pirkti. Du tūkst. dolerių už dviejų aukštų namą gaučiau“, – sako jis.
Gyvena iš Rusijos pinigų
Ne buvusiems gyventojams, turintiems specialius dokumentus, nuvykti legaliai į Pietų Osetiją iš Gruzijos neįmanoma. Atvykti – taip pat. Pasak susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrės, ir Rusija, ir vietinė Pietų Osetijos valdžia sugalvoja vis naujų barjerų, kaip atskirti anksčiau drauge gyvenusius žmones.
Gruzijos valdžia teigia visokeriopai skatinanti prie administracijos linijos gyvenančių žmonių tiesioginį bendravimą, nevyriausybininkų veiklą.
Tačiau pastarieji prisipažįsta, kad rasti partnerių „kitoje sienos pusėje“ nelengva. Pietų Osetijos gyventojai bijo bendrauti, tai daro slapčia, susitikimai vyksta „neutralioje teritorijoje“, pavyzdžiui Turkijoje.
„Rusija ėmėsi Pietų Osetijoje įgyvendinti keletą projektų, įkūrė siuvimo fabriką, kad žmonės turėtų darbą, nes dauguma jų dirba arba valstybės tarnyboje, arba nieko nedirba“, – pasakoja vienos iš nevyriausybinių organizacijų – Perkeltų asmenų koalicijos – atstovas Zurabas Bendiašvilis.
Kitas didesnis darbdavys – Pietų Osetijoje įsikūrusios Rusijos karinės bazės. Apie 90 proc. šio regiono biudžeto sudaro Rusijos dotacijos.
Anot Z. Bendiašvilio, situacija Pietų Osetijoje – sudėtinga, daugelis jaunimo išvyksta į Rusiją, Vladikaukazą, nes gimtajame krašte nemato perspektyvų. Dalis vietos gyventojų atrado verslo nišą – Gruzijoje perka automobilius, juos gabena į Cchinvalį, o po to – į Rusiją parduoti. Kadangi tiesioginio susisiekimo nėra, reikia daryti apie 300 km lanką per Vladikaukazą, kad galėtų įvažiuoti į Gruziją. Važiuojant tiesiai išeitų 100 kilometrų.
Laikosi taikios politikos
„Mūsų strategija – nuolatinių kontaktų kūrimas ir barjerų griovimas. Kito kelio nėra“, – teigia Gruzijos susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė K. Cichelašvili.
Ji pabrėžė, kad dabartinė šalies valdžia laikosi išskirtinai taikios politikos Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu, ji orientuota į konstruktyvų žmonių problemų sprendimą.
„Istorijoje būta pavyzdžių, kai dirbtinės sienos griuvo“, – pabrėžė ministrė.
Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija su Tbilisio centrine vyriausybe konfliktavo nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ir buvo faktiškai jai nepavaldžios. Daug metų didėjusi įtampa 2008-ųjų rugpjūtį prasiveržė trumpu, bet intensyviu Rusijos ir Gruzijos karu, po jo Maskva pripažino abiejų separatistinių teritorijų nepriklausomybę ir įvedė į jas tūkstančius savo karių.
