Prisimindami 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines, apie jį kalbamės su istoriku dr. ČESLOVU LAURINAVIČIUMI, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėju.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad svarbiausias XX a. istorinis įvykis, iš esmės pakeitęs žmonijos gyvenimą ilgiems dešimtmečiams ar net amžiams, tapo Antrasis pasaulinis karas? Kuo mums svarbi ši sukaktis?
Jei mes, lietuviai, svarbiausia vertybe laikytume savą valstybę, tai šia prasme kur kas didesnę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis karas, nes jam įvykus galėjo susikurti nepriklausoma Lietuva. O po Antrojo pasaulinio karo ta valstybė buvo išnykusi iš politinio žemėlapio ir iš tarptautinės arenos.
Bet ji neišnyko iš žmonių atminties, neišnyko taip pat tauta, jos teritorija, todėl net ir po ilgų 50 metų pavyko atkurti savą valstybę. Apskritai, tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasauliniai karai vyko tarsi po tautų vadavimo vėliavomis, tik dažnai būdavo labai skirtingai suprantama, kas yra tauta ir kas yra išvadavimas. Todėl mūsų, lietuvių, kelias per XX amžių buvo toks vingiuotas ir sunkus.
Ar Europa vis dar jaučia šio karo pasekmes? Jei taip, tai kaip? O gal Antrasis pasaulinis karas iš betarpiškos daugelio žmonių patirties jau yra visiškai pasitraukęs į istorinių tyrimų, meninių apmąstymų sritis?
Metams bėgant betarpiškos patirties, suprantama, lieka vis mažiau. Bet pasaulinis karas – pernelyg didelė tragedija, kad ta tema prarastų aktualumą istorikams ar menininkams. Kita vertus, Antrojo pasaulinio karo tema neretai tampa įvairių ideologinių konfrontacijų įrankiu. Svarbu ne tai, kaip buvo, bet kaip turėjo būti, kad būtų pasiektas vienoks ar kitoks dabarties aktualijų sprendimas.
Toks reiškinys, matyt, taip pat yra neatskiriama žmogiškosios būties apraiška. Tik nerimą kelia tai, kad procesas, įgijęs pagreitį, gali nebesustoti. Bent taip buvo prieš Pirmąjį ir ypač prieš Antrąjį pasaulinį karus.
Ar, jūsų manymu, jaunajai kartai yra svarbi 1939–1945 m. įvykių istorinė atmintis? Ar ji nesitraukia iš visuomenės dėmesio lauko kartu su vyresniąja karta?
Noriu tikėti, kad Lietuvos mokyklose vaikai tebemokomi istorijos, vadovaujantis principu „kaip buvo“, taip pat ir apie 1939–1945 m. įvykius.
Įdomu būtų sužinoti, kaip pasikeitė (jei keitėsi) istorikų požiūris į svarbiausias Antrojo pasaulinio karo priežastis per pastarąjį dešimtmetį? Ar tai, ką kelios kartos sužinodavo apie tai mokyklos suole, iš esmės nepasikeitė?
Istoriniuose veikaluose akcentai apie Antrojo pasaulinio karo priežastis kito. Pokariu vyravo kaltųjų paieškos, ir pagrindinė kaltė buvo verčiama nacistinei Vokietijai. Vėliau kaltųjų sąrašas didėjo. Jei turėsime mintyje Vakarų istoriografiją, ten rimtai priekaištauta ir Sovietų Sąjungai, ir Anglijai su Prancūzija, ir net mažosioms valstybėms...
Dar vėliau imta samprotauti apie ekonomines, socialines ar net psichologines karo priežastis. Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta tendencija vėl grįžti prie kaltų (tiksliau, vieno kalčiausio) ieškojimo. Bet tai – jau ne visai istorijos sritis.
Ar, istoriko akimis, vis dar egzistuoja vadinamųjų baltųjų dėmių Antrojo pasaulinio karo istoriniuose tyrimuose? Gal yra paskelbta svarbių, naujai atrastų dokumentų, leidžiančių kitaip pažvelgti į šio karo įvykius? Kaip vertinate vadinamąjį alternatyvų V.Suvorovo, M.Solonino, kitų autorių požiūrį į Antrojo pasaulinio karo priežastis ir eigą?
Baltosios dėmės labai priklauso nuo to, kiek prieinami ar neprieinami istoriniai šaltiniai archyvuose. Ir šia prasme visos šalys, deja, – ne be nuodėmės. Bet, kita vertus, baltąją dėmę gali panaikinti istoriko mokėjimas perskaityti tai, ko anksčiau kiti neįžvelgė. Tiesa, būna ir taip, kai baltoji dėmė atsiranda todėl, kad jos sąmoningai siekiama. Minėtus istorikus vertinu kaip labai talentingus plunksnos meistrus, bet jų koncepcijos man abejotinos, ypač pirmojo.
Kaip manote, kokios buvo svarbiausios šio karo pamokos ir ar Europa jas išmoko? Ar dabartinė Rusijos politinė retorika, karinis konfliktas Ukrainoje, pasikeitusi Europos saugumo situacija neprimena Antrojo pasaulinio karo išvakarių?
Kiek galima spręsti iš man žinomų istorinių veikalų apie du pasaulinius karus, dėl abiejų jų kilmės nebuvo kalta tik kuri nors viena šalis. Ta išvada, man regis, galėtų būti rimta pamoka ir šiandieninei Europai. O kalbant apie dabartinę Ukrainos krizę reikia pasakyti, kad jos sprendimas priklauso nuo politikų, o ne nuo istorikų.
Pirmą Antrojo pasaulinio karo dieną gimęs žmogus dabar švęstų 75-ąjį gimtadienį. Turbūt daugelyje šeimų istorinė patirtis persikelia į ateitį kartu su artimiausių žmonių prisiminimais, įvykių apmąstymais. Ar Antrasis pasaulinis karas yra palikęs žymių jūsų ir jūsų artimųjų likimuose?
Man, pokario vaikui, augusiam Klaipėdoje, atmintyje įstrigo du dalykai: pirma, baimė, tvyrojusi tarp mūsų giminaičių, kad bet kada gali ištremti, kaip tada buvo sakoma, į Sibirą; antra, tėvo pasakojimai apie vokiečių grasinimus, kai jie turėjo trauktis iš Klaipėdos. Taigi, karo aidas buvo ilgas.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
