Kaip pavadinti Libijoje, vykstančią karinę operaciją? Vieni (tokių dauguma) ją vadina humanitariniu pagalba, kiti – Vakarų imperializmu. Kiekvieną dieną pasigirsta vis naujų balsų, nepritariančių intervencijai, kuri vyksta su Jungtinių Tautų vėliava.Vyriausias Irano dvasinis vadovas ajatola Ali Khamenei kaltina Vakarus, jog jie visą mėnesį leido Muammarui Gaddafi žudyti libius, nesuteikdami jiems jokios pagalbos. Dabar, girdi, veržiasi į Libiją savanaudiškais tikslais, siekdami naftos. Tvirtinimas aiškiai netesingas.
Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas taip pat pareiškė abejones Vakarų veiksmais, palygindamas juos su „viduramžių kryžiaus žygiais.“ Kinija ragina paskelbti paliaubas ir leisti libiams išspręsti savo problemas be užsienio intervencijos. Primename, jog Jungtinėse Tautose priimant rezoliuciją dėl Libijos, nei viena valstybė nebalsavo prieš, o Kinija ir Rusija, galėjusios blokuoti rezoliuciją, susilaikė. Taip pat susilaikė Indija.
Intervencijos šalininkai teigia, jog raketų smūgiai M. Gaddafi karinėms struktūroms yra būtina humanitarinė intervencija, kuria siekiama apginti taikius civilius gyventojus nuo M. Gaddafi žiaurumų.
Tačiau, nors ir intervencija vykdoma pritarus Jungtinėms Tautoms, ji kelia vieną svarbų klausimą – kokiomis sąlygomis yra leistina vienai valstybei ar valstybių grupėms jėga kištis į kitos valstybės reikalus.
Manantys, jog toks kišimasis, esant tam tikroms sąlygoms, yra leistinas, remiasi Bosnijos, Ruandos, Kosovo patirtimi. Esą padėti civiliams galima ir kitomis priemonėmis – diplomatinėmis, politinėmis, ekonominėmis sankcijomis, bet kuomet kai kuriose šalyse pasiekiama riba, kai vienintelė pagalbos priemonė yra karinė intervencija, ji būtina.
Libijos atveju padėtį sunkina tas faktas, jog per praėjusį dešimtmetį tai jau trečia – po Irako ir Afganistano – Vakarų intervencija į musulmonišką valstybę. Visos trys intervencijos vienais ar kitais žodžiais buvo pridengtos humanitarinėmis intencijomis. Nei Irake, nei Afganistane Vakarų intervencija nebuvo priimta vienareikšmiškai dėkingai. Greičiau priešingai.
Neaišku, kaip baigsis pagalba Libijai.
Be to, karinė intervencija, kad ir humanitariniais sumetimais, stumia tarptautinius santykius į gan slidų kelią. Sakykim, kodėl buvo pasirinkta Libija, o ne Bahreinas, Dramblio Kaulo Krantas ar Kongas? Kur yra tas kriterijus, leidžiantis imtis karinės jėgos, ginant suverenios valstybės piliečius nuo jų pačių valdžios veiksmų?
Tačiau vėl gi, ar tai, jog pasaulio bendruomenė nepajėgi išspręsti visų problemų, nereiškia, jog ji neturi iš viso spręsti jokių.
Intervencija Libijoje tęsiasi ir niekas negali iki galo net apibrėžti jos galutinių tikslų. Sakykim, ar vis tik siekiama pašalinti M. Gaddafi, ar bus aktyviai dalyvaujama naujos Libijos kūrime ir kokia naujoji Libija bus.
Tačiau svarbiausias klausimas vis tik yra kitas: ar pastarojo meto humanitarinės intervencijos yra naujos pasaulio tvarkos pradžia ir kokiais principais ta tvarka bus grindžiama.
Valentinas Mitė
