Šiuolaikinėse tarptautinėse karinėse operacijose, ką jau kalbėti apie lokalius karštuosius taškus (Afrika, Lotynų Amerika ir t. t.), kur galima pakariauti arba imtis vietinių vadukų smogiamųjų būrių ruošimo, vis dažniau dalyvauja privačios karinės kompanijos (PKK). Ekspertų nuomone, tokio pobūdžio korporacijos ateityje vaidins dar didesnį vaidmenį įvairiuose platesnio masto ginkluotuose konfliktuose, perimdamos kariuomenės ir policijos funkcijų vykdymą. Šiandien jų vaidmuo yra ypač didelis Irake ir Afganistane (pavyzdžiui, Irake tarnauja nuo 20 iki 50 tūkstančių PKK pareigūnų, neskaičiuojant PKK papildomai samdomų žmonių – dažniausiai vietinių, kuriems pavedama vykdyti paprastesnes užduotis).
Kada tiksliai prasidėjo PKK istorija, pasakyti sunku (turbūt tada, kai pasaulyje atsirado pirmieji samdiniai), bet aktyviai apie šias kompanijas pradėta kalbėti nuo karų buvusioje Jugoslavijoje, per kuriuos „Military Professional Resources Incorporated“ prisidėjo prie Kroatijos, Bosnijos ir Kosovo kariuomenių rengimo ir atliko išminavimo funkcijas. Šiandien Irake ir Afganistane PKK dirbo ar dirba pagal JAV ir Didžiosios Britanijos (DB) civilinių ir karinių valstybinių institucijų kontraktus, JT institucijų (UNICEF, UNHCR, UNDP) užsakymus ir, žinoma, pagal sutartis su Irako ir Afganistano vyriausybėmis bei įvairiomis tarptautinėmis kompanijomis, dirbančiomis šiose valstybėse naftos gavybos, transporto paslaugų, vandens tiekimo ir kitose srityse. „Brookings Institution“ duomenimis, PKK šiandien veikia daugiau nei 60 šalių, kasmet uždirba apie 180 mlrd. dolerių ir jų pajamų kreivė turi aiškią tendenciją kilti. Pavyzdžiui, 2003 m. PKK pasirašė kontraktų Irake už 320 mln. svarų, o 2004 m. kontraktų suma jau buvo 1,8 mlrd. svarų. KBR („Kellogg, Brown and Root“) kompanija (buvęs kompanijos „Halliburton“, su kuria yra artimai susijęs ankstesnis JAV viceprezidentas Dickas Cheney‘s, padalinys) yra tiek integruota į JAV kariuomenės logistinius procesus, kad jau laikoma neatsiejama Amerikos karinių pajėgų dalimi. Nuo 2002 m. KBR už atliktus darbus vien iš Pentagono gavo beveik 15 mlrd. dolerių. Irake KBR bendradarbiauja su viena žinomiausių PKK – „Blackwater“. Kongreso duomenimis, viena šios kompanijos darbuotojo darbo diena JAV biudžetui kainuoja vidutiniškai 1200 dolerių.
Tamsus vanduo
Kokia yra pagrindinė PKK atsiradimo priežastis ir veiklos pranašumai, palyginti su oficialiomis valstybinėmis jėgos struktūromis? Žinoma, karas yra puikus verslas. Šiandien karštųjų taškų pasaulyje užtenka, o buvusių kariškių noras užsiimti įprasta veikla ir dar gauti už tai pinigus yra suprantamas. Tačiau PKK – tai labiau ne kariniai ekonominiai, o kariniai politiniai projektai. Šiuo atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindiniai žaidėjai (konkurentai) PKK paslaugų rinkoje šiandien yra amerikietiškos ir DB kompanijos (panašios veikia ir Australijoje, Pietų Korėjoje, arabų šalyse, Rusijoje ir t. t., tačiau jos nėra tokios įtakingos). Tai puikus instrumentas atlikti tiems darbams, kurių nenorėtų atvirai imtis šių valstybių vyriausybės. Todėl PKK veikla yra griežtai kontroliuojama ir koordinuojama valstybių specialiųjų tarnybų, svarbiausius postus šiose kompanijose paprastai užima buvę karininkai, o licencija PKK išduodama iš esmės tik su sąlyga, kad, reikalui esant, jos turės įvykdyti tam tikras – kartais „nešvarias“ – valstybės užduotis („Blackwater“ kompanijos pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Tamsus vanduo“, puikiai atspindi PKK prigimtį ir veiklą). Pavyzdžiui, A valstybė nori padėti B valstybei parengti jos kariuomenę arba tam tikroms B valstybės grupuotėms sustiprinti karinį potencialą, kad jos nuverstų A valstybei nepalankią B valstybės valdžią ar likviduotų atskirus jos atstovus. Dažniausiai A valstybė yra suinteresuota oficialiai neturėti su tuo nieko bendro, kad nebūtų nereikalingo tarptautinio rezonanso. Tuomet ji kreipiasi į PKK ir netiesiogiai prašo jos tuo užsiimti. Šiam tikslui A valstybės karinių pajėgų specialistai net gali pasiimti atostogų ir „laisvalaikiu“ padėti PKK atlikti numatytą užduotį. Arba kitas – tikras – pavyzdys. Buvusio DB karininko Timo Spicerio sukurta kompanija „Sandline“ dalyvavo sukilimo Papua-Naujoje Gvinėjoje numalšinime ir įsivėlė į nesankcionuotos (JT uždraustos) prekybos ginklais su Siera Leone skandalą. Galbūt „Sandline“ veikė tik siekdama pelno už savo paslaugas, bet jos veiksmais taip pat galėjo būti suinteresuota Didžioji Britanija.
Pažymėtina, kad atlyginimai PKK sektoriuje paprastai yra didesni negu kariuomenėje, todėl kariškiai su malonumu palieka valstybinę tarnybą ir eina dirbti į PKK. Tačiau dar neaišku, kur yra saugiau. Nors PKK stengiasi saugoti savo profesionalus ir vengti pavojingų situacijų, nes jų žūties atveju draudimo suma yra gana didelė (100 tūkst. dolerių ir daugiau), aukų išvengti nepavyksta. Todėl, pavyzdžiui, „Armor Group“ kompanija, 2004 m. vasarą per vieną incidentą praradusi Irake apie dešimt žmonių, nusprendė pasitraukti iš šios šalies. Dažniausiai aukų pareikalauja PSD (patrol-security-defence) misijų vykdymas. JAV žiniasklaidos duomenimis, vien oficialiai (tikrieji skaičiai gali būti didesni) Irake žuvo daugiau negu 1000 „Blackwater“ darbuotojų ir daugiau negu 15 tūkst. buvo sužeista.
Instrumentas ar problema?
Nors PKK šiandien yra artimai susijusios su valstybių valdžia (ir jos kontroliuojamos), palengva jos tampa nevaldoma problema. Jeigu kalbėtume apie gyvenimą ne karo sąlygomis, tai PKK, jausdamos savo neliečiamumą, kartais primena organizuotas nusikalstamas grupuotes, kurios gali atvirai susigrumti tarpusavyje, su nusikaltėliais ir net su policija. Karo metu bet kada gali įvykti PKK susirėmimas su kariškiais. Pavyzdžiui, 2005 m. JAV jūrų pėstininkai suėmė kompanijos „Zapata“ sudarytą PSD grupę, kuri apšaudė jų pozicijas. Kaip laikraščiui „Washington Post“ pažymėjo vienas iš JAV generolų, „šie vaikinai elgiasi Irake pernelyg laisvai ir daro kvailystes. Jie yra visiškai nekontroliuojami. Jūs negalite jų nubausti, kai jie viršija savo įgaliojimus ir neproporcingai naudoja jėgą“.
Atskira problema yra PKK veiklos suderinamumas su humanitarine (Ženevos) teise. Iš esmės PKK darbuotojai, kurie nėra samdiniai pagal tarptautinės teisės normas, turėtų laikytis humanitarinės teisės principų. Tačiau svarbiausias momentas yra susijęs su PKK veiksmų kontrole. Ją turėtų vykdyti tiek PKK vadovai, tiek valstybės, kurių teritorijoje PKK veikia. O iš tikrųjų viskas priklauso nuo kontraktų, kurie pasirašomi su PKK, turinio. Pažymėtina, kad buvęs JAV laikinasis Irako administratorius Paulas Bremeris pasirašė įsakymą Nr. 17, kuriame buvo nurodyta, kad „PKK personalo veikla Irake pagal pasirašytus kontraktus yra už Irako jurisdikcijos ribų“. Turint omenyje, jog kompanijų paslaugų užsakovai dažniausiai yra suinteresuoti tuo, kad vykdydamos užduotis PKK galėtų veikti pakankamai laisvai, pasirašomi ir atitinkami – daug ką leidžiantys arba labai aptakių formuluočių – kontraktai.
Apibendrinant galima teigti, jog PKK yra ypatingas fenomenas, kuris kol kas nesulaukia deramo analitinio ir praktinio dėmesio. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien nedaug kas žino, koks yra PKK veiklos mastas Irake, Afganistane ir kitose pasaulio šalyse (ypač karštuosiuose jo taškuose). Kita vertus, nei šios kompanijos, nei jų paslaugų vartotojai nesuinteresuoti per dideliu dėmesiu sau, nes jų bendradarbiavimas yra kaip tamsus vanduo.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
