Nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų Rusija užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris yra vykdomas vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. Tačiau Europos Sąjunga, JAV ir kitos Vakarų pasauliui priskiriamos šalys neturi abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens rytų Ukrainos krizėje. Jau daugiau nei dešimt mėnesių Kremliaus poziciją bandoma paveikti ekonominėmis sankcijomis, kurių poveikį Rusija pagaliau pajuto praėjusių metų pabaigoje. Vertinant dabartinę geopolitinę ir ekonominę situaciją, prognozės Rusijai yra ne itin optimistiškos. Jos galėtų pagerėti tik tuo atveju, jeigu Maskva nuspręstų nutraukti vadinamųjų separatistų palaikymą ir realiai pasitrauktų iš konflikto rytų Ukrainoje, taip pat grąžintų užgrobtą Krymą.
Realijos…
Rusijos ekonomiką laidoja du esminiai veiksniai – sankcijos ir krintančios naftos kainos. Galima trumpai priminti, kad iš pirmosios sankcijų bangos Maskva tiesiog juokėsi. Tada atrodė, jog ekonominis spaudimas iš tikrųjų nebus veiksmingas. Nemažai kalbėta apie tai, kad Vakarų pasaulis griebėsi sankcijų, nes tiesiog turėjo kaip nors reaguoti į situaciją, tačiau Vakaruose niekas realiai nenori pyktis su Rusija, o tai reiškia, kad ir sankcijos bus tik simbolinės. Tačiau po pirmojo etapo sankcijos kelis kartus buvo griežtinamos, plečiamas asmenų ir įmonių, kuriems jos taikomos, sąrašas.
Maskva ir pati pablogino savo padėtį, įvesdama atsakomąsias sankcijas, t. y. uždrausdama kai kurių kategorijų produktų eksportą į Rusiją iš sankcijas jai taikančių šalių. Buvo tikėtasi dvejopo efekto – paveikti tų šalių ekonomikas uždarant joms Rusijos rinką ir paskatinti vietinius gamintojus, kurie turėjo užpildyti dėl eksporto draudimo atsiveriančią rinkos dalį. Tuo tikslu Kremlius paskelbė programą, kurią pavadino „Importozameščenije“ (importo pakeitimas, daugiausia – savos šalies gaminiais).Tačiau ši programa akivaizdžiai buvo ir tebėra nerealistinė (Geopolitika.lt jau rašė apie tai anksčiau). Vienintelis aiškiai matomas „atsakomųjų sankcijų“ efektas – kainų kilimas pačioje Rusijoje.
Vis dėlto sankcijų poveikis Rusijai greičiausiai nebūtų toks skausmingas, jei ne antras esminis veiksnys – naftos kainų kritimas. Vieša paslaptis, kad pastarąjį dešimtmetį prekyba energetiniais resursais buvo pamatas, kuris laikė visą Rusijos ekonomikos pastatą. Aukštos naftos ir dujų kainos leido Maskvai jaustis tarptautinėje ekonominėje erdvėje labai komfortiškai. Kremlius nenorėjo girdėti kritinių pamąstymų, kad fantastišką gaunamą pelną vertėtų investuoti į kitų ekonomikos sričių raidą – stiprinti mokslinį šalies potencialą, vystyti aukštąsias technologijas ir pan. Vienintelis bandymas tai padaryti – Dmitrijaus Medvedevo paskelbta modernizacija – sprogo kaip muilo burbulas (galbūt dėl to, kad D. Medvedevas per savo prezidentinę kadenciją buvo nominaliu, bet ne realiu šalies vadovu).
Šiandien rezultatas yra akivaizdus – vien dėl dviejų veiksnių Rusijos ekonomika traška ir braška. Be to, dėl abiejų veiksnių Rusija yra pati kalta: ekonominės sankcijos yra susijusios su agresija prieš Ukrainą, o naftos kainų kritimo poveikis yra toks stiprus dėl to, kad Maskva anksčiau net nebandė susimąstyti apie savo ekonomikos diversifikacijos galimybes.
…ir prognozės
Ar Rusija pagaliau suprato savo padėties rimtumą – sudėtingas klausimas. Viena vertus, tampa aišku, kad Maskva vis realistiškiau pradeda vertinti situaciją. Iš sankcijų jau nesišaipoma, pripažįstama, jog Rusijos ekonomika yra krizinėje situacijoje, o šie metai bus jai itin sunkūs. Tačiau nėra požymių, kad Kremlius būtų pasirengęs adekvačiai į visa tai reaguoti. Rusijos valdžia elgiasi taip, lyg tikėtųsi, kad sankcijos savaime išgaruos, o naftos kainos neišvengiamai šaus į viršų.
Kokios gi yra prognozės? Visi – ir opozicijos atstovai, ir Rusijos valdžiai artimi specialistai – pripažįsta, kad šiais metais Rusijos ekonomika greičiausiai neaugs, be to, tęsis negatyvios tendencijos, iš jų pirmiausia verta paminėti investuotojų ir jų pinigų atsitraukimą iš Rusijos.
Kaip atsargiai optimistinį scenarijų galima pateikti VTB banko vadovo Andrejaus Kostino viziją, kurią jis išdėstė Tarptautiniame ekonomikos forume Davose. Pasak jo, Rusijos ekonomikai „tinkama“ naftos kaina (t. y. kaina, kuri leistų Rusijos ekonomikai išgyventi) būtų 60–80 JAV dolerių už barelį. Be to, A. Kostinas išdrįso prognozuoti, kad Rusijos ekonomika gali pradėti atsigauti jau 2016 metais.
Rusijos žiniasklaida taip pat plačiai paskleidė Jungtinių Tautų ekspertų nuomonę, jog Rusija sugebės atlaikyti smūgius savo ekonomikai, pasinaudojusi turimais vidiniais valiutos rezervais. Ši mintis buvo išsakyta viešai prieinamame pranešime „Pasaulio ekonominė padėtis ir perspektyvos 2015 metais“. Tačiau būtina paminėti, kad iš esmės tai buvo vienintelė teigiama užuomina Rusijos atžvilgiu, be to, tame pačiame pranešime pažymima, jog galima kalbėti apie stagnaciją Rusijos ekonomikoje. Šiemet šios šalies BVP beveik neaugs (prognozuojamas augimas – 0,2 proc.). JT ekspertai irgi mano, kad Rusijos ekonomika gali pradėti atsigauti kitąmet, tačiau pažymi, jog dėl esamos nestabilios situacijos daryti daugiau ar mažiau tikslias prognozes tiesiog neįmanoma.
O Rusijoje buvo parengtas vadinamasis antikrizinis planas. Jį sudarė Ekonominės plėtros ministerija, sausio pabaigoje šis planas buvo pristatytas prezidentui Vladimirui Putinui. Dar parengimo stadijos planas buvo smarkiai kritikuojamas (pirmiausia dėl siūlomų priemonių abstraktumo). Pranešama, jog Rusijos vadovui buvo pateikta jau pakoreguota plano redakcija.
Didžiausios kritikos planas sulaukė ir dėl jame numatytų priemonių kainos. Pagal jį, Rusijos ekonomikos gelbėjimas kainuos valstybei nuo 1,3 iki 2 trilijonų rublių. Realizuojant šias priemones planuojama išnaudoti turimą Rusijos „saugos pagalvę“ – Nacionalinės gerovės fondą, o tai byloja, jog atėjo ta juodoji diena, kuriai iš esmės ir buvo kaupiamos fondo lėšos.
Tačiau nėra garantijų, kad planas leis pasiekti norimą rezultatą. Maskvos valstybinio universiteto profesoriaus, ekonomikos mokslų daktaro Aleksandro Buzgalino teigimu, plane pasiūlytos priemonės tik iš dalies bus naudingos Rusijos ekonomikai, tačiau jų nepakaks visų problemų išsprendimui. A. Buzgalino manymu, būtina kalbėti apie plataus masto reformas, kurios tiek leistų stimuliuoti pramonę, tiek užtikrintų kreditinę paramą verslui ir mokesčių lengvatas.
Kam atiteks lėšos?
Esminis aspektas yra tas, jog krizės įveikimo planas dar nesuteikia jokių garantijų. Jo įgyvendinimas gali padėti Rusijos ekonomikai atsilaikyti kurį laiką, tačiau jeigu Rusiją ir toliau veiks sankcijos bei žemos naftos kainos – jo įgyvendinimo efektas geriausiu atveju bus trumpalaikis.
Yra ir daugiau prastų naujienų Rusijai. Savo veiksmais ji jau atbaidė didelę dalį investuotojų. Tačiau dabar investuotojus iš šios šalies stumia ne tik avantiūristinė tarptautinė politika, kurią įgyvendina Maskva, bet ir ekonominės realijos. Pažymima, jog šiuo metu investicinis Rusijos reitingas yra itin žemas. Tarptautinės reitingų agentūros „Fitch“ vertinimu, Rusijos reitingas yra BBB – su negatyviomis prognozėmis, panašiai Rusijos investicinį patrauklumą vertina ir agentūra „Standard & Poor‘s“. Neatmetama galimybė, jog Rusijos pozicija reitinguose gali dar labiau blogėti, ir tai taptų labai aiškiu signalu, kad investuoti į šią valstybę yra pernelyg rizikinga.
Įdomu ir tai, kad praėjusių metų lapkričio pabaigoje Valstybės Dūma priėmė deficitinį biudžetą, kuris buvo apskaičiuotas tikintis, jog naftos kaina 2015 metais bus ne žemesnė nei 96 JAV doleriai už barelį. Tą dieną, kai rašomas šis straipsnis, naftos kaina yra mažesnė nei 49 JAV doleriai už barelį. Taip pat neatrodo, kad ši kaina artimiausiu metu galėtų gerokai išaugti, tad Rusijos laukia nemenkas iššūkis, kai vasario mėnesį jai teks koreguoti šių metų biudžetą.
Vieninteliu protingu žingsniu tokioje situacijoje atrodytų sprendimas ieškoti kelių atnaujinti sąveiką su Vakarų pasauliu, tačiau, kaip minėta straipsnio pradžioje, tam Rusija turėtų nutraukti savo veiksmus prieš Ukrainą ir grąžinti užgrobtas teritorijas. Tačiau propagandos įaudrintoje Rusijoje tai būtų laikoma silpnumu. Kremlius įstūmė save į spąstus, jis tiesiog negali atsitraukti, ir, ko gero, šiandien tai yra didžiausia Rusijos bėda.
Neatsitiktinai neseniai pasirodė informacija, jog V. Putino aplinkoje verslo ir jėgos struktūrų atstovų „kovą“ laimėjo pastarieji. Verslas labiausiai kenčia dėl sankcijų, tačiau Rusijos prezidentas nusprendė palikti pačioje artimiausioje savo aplinkoje vadinamuosius „vanagus“ – jėgos bloko atstovus, pasisakančius už dar griežtesnę ir agresyvesnę užsienio politiką.
Visa tai leidžia prognozuoti, kad Rusijos ekonomikai toliau ritantis į bedugnę drastiškiausiai bus mažinamos socialinės programos, o esminės finansinės srovės bus nukreiptos į jėgos struktūrų, kurios turėtų apsaugoti valdantįjį Rusijos režimą nuo galimos „spalvotosios revoliucijos“, kišenę. Taip pat galima numanyti, jog nemenkos pinigų sumos bus ir toliau kišamos į propagandinius resursus, tačiau gali būti ir kitų variantų. Mažėjant finansavimui Rusija dabar siekia optimizuoti savo informacinį propagandinį potencialą. Pavyzdžiui, pranešama apie etatų mažinimą vienoje iš valstybinių Rusijos informacinių agentūrų – ITAR-TASS.
Bet kuriuo atveju V. Putinas labiau pasitiki jėgos struktūrų atstovais nei propagandistais. Nėra abejonių, kad kritinėje situacijoje jis tikėsis išsilaikyti valdžioje pasinaudojęs ne žodžio, o ginklo galia.
