Belgijoje įsiplieskusi nauja politinė krizė vėl paskatino diskusijas apie šalies flamandiškosios ir valoniškosios dalių atsiskyrimą.
Belgijos karaliui Albertui II šios savaitės pradžioje teko priimti šalies ministro pirmininko Yvo Letermo ir jo vadovaujamos vyriausybės atsistatydinimą. Valdančiojoje koalicijoje esančios flamandų ir valonų partijos nesugebėjo rasti bendros kalbos. Ši krizė kelia nerimą Briuselio koridoriuose – būtent Belgija po poros mėnesių turi perimti pirmininkavimą ES taryboje.
Tautiniai nesutarimai
Naujausią politinę krizę šalyje sukėlė Flandrijos liberalų demokratų partijos „Open VLD“ pasitraukimas iš penkių partijų koalicijos ir ministro pirmininko Y.Letermo atsistatydinimas. Flamandų partija pasitraukė iš koalicijos po to, kai nepavyko pasiekti kompromiso derybose dėl prancūzakalbių valonų teisių flamandiškame Briuselio priemiesčių regione. Šiame regione prancūzakalbiams taikomos specialios rinkimų teisės. Y.Letermas pasiprašė atleidžiamas iš premjero pareigų jau trečią kartą.
Politinė krizė dar labiau išryškino Belgijos vidinį konfl iktą, besitęsiantį nuo pat šios karalystės susikūrimo. Klestinčioje, ekonomiškai stiprioje šalyje iki šiol nėra susiformavusi vieninga belgų nacija. Flamandai (57 proc. visų šalies gyventojų) ir valonai (32 proc.) gyvena tarsi skirtingose valstybėse. Flamandai, įsikūrę šiaurinėje ir vakarinėje Belgijos dalyje, kalba olandiškai, o valonai, gyvenantys šalies pietuose – prancūziškai. Sostinė Briuselis iš esmės yra prancūzakalbis miestas (85 proc. jo gyventojų kasdieniame gyvenime kalba prancūziškai ir tik 7 proc. – olandiškai), bet jo apylinkės – flamandiškos. Belgijos ypatybė yra ta, kad prancūziškai moka ir daugelis flamandų, bet tik nedidelė dalis valonų moka olandų kalbą (tiksliau, flamandiškąjį olandų kalbos dialektą).
Karališkoji šeima – prancūzakalbė
Tai susiklostė istoriškai – ilgus amžius prancūzų kalba Belgijoje buvo aukštuomenės, inteligentijos kalba (prancūzakalbė yra ir Belgijos karališkoji šeima, nors visi jos nariai moka ir olandų kalbą), o olandų kalba laikyta „valstiečių, žvejų ir pirklių kalba“. Bent iš dalies ši situacija primena paskutiniuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo amžius, kai valdovai, ponai, daugelis aukštųjų dvasininkų kalbėjo lenkiškai, o valstiečiai – lietuviškai.
Pastaraisiais dešimtmečiais Belgijoje, ypač sostinėje Briuselyje, įsikūrė labai daug imigrantų, visų pirma iš buvusios Belgijos kolonijos Kongo, kitų Afrikos šalių, taip pat romanų kalbomis kalbančių išeivių iš Pietų Europos – italų, portugalų, ispanų. Paprastai jie perima ne olandų, bet prancūzų kalbą.
Susiskirstymas į valoniškają ir flamandiškąją dalį Belgijoje itin ryškus. Šalyje nėra nė vienos ir flamandus, ir valonus vienijančios politinės partijos. Netgi futbolo klubai skirstomi į flamandiškus ir valoniškus. Skiriasi ir abiejų tautinių bendruomenių puoselėjama Belgijos ateities vizija. Daugelis flamandų pasisako už didesnę savų provincijų autonomiją ar netgi atsiskyrimą nuo Belgijos, o dauguma valonų linkę matyti Belgiją kaip centralizuotą valstybę.
„Tinginiai arba neprotingi“
Atsistatydinęs šalies premjeras Yvas Letermas daugelio buvo laikomas galimu Belgijos suvienytuoju. Jis gimė Vakarų Flandrijoje, flamandės ir valono šeimoje, puikiai kalba ir olandiškai, ir prancūziškai, yra labai mėgstamas flamandiškoje Belgijos šiaurėje, bet serga už „valonišką“ Lježo futbolo komandą. O valonai buvusį premjerą ne itin mėgsta. Prancūzakalbių šalies gyventojų antipatiją Y.Letermas užsitraukė keliais neatsargiais pasisakymais valonų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jis pareiškė, kad „nenorintys mokytis flamandų (olandų – M.V.) kalbos prancūzakalbiai Belgijos gyventojai yra arba nepataisomi tinginiai, arba jiems stinga proto“.
Trečią Y.Letermo atsistatydinimą iš premjero posto, kaip ir du ankstesnius, lėmė nesutarimai tarp flamandų ir valonų partijų. Tautiniu pagrindu kylančios politinės krizės Belgijoje yra įprastos. Prieš porą metų Belgija net septynis mėnesius gyveno be normalaus ministrų kabineto – Y.Letermo partijai, laimėjusiai daugumą parlamento rinkimuose, niekaip nepavyko suformuoti vyriausybės, kurioje pagal konstituciją turi būti ir valonų atstovai, nes valonų partijos nesutiko su jokiais kompromisais ir atsisakinėjo sudaryti koaliciją.
Kova tarp valonų ir flamandų partijų aštrina ir gyventojų tautinių grupių nacionalistines nuotaikas. Kalbos apie galimą Belgijos suyrimą į dvi atskiras valstybes senos, kaip ir pati Belgijos Karalystė, bet pastaruoju metu separatistinės nuotaikos stiprėja. Prieš kurį laiką flamandų laikraščio „Het Laatste Nieuws“ atliktos apklausos duomenimis, pusė flamandų norėtų, kad Flandrijos regionas atsiskirtų nuo Belgijos.
Dr. Manvydas Vitkūnas
