Buvęs laivo „Rhosus“ kapitonas Borisas Prokoševas, kurį kartu su visu 2750 tonų kroviniu sulaikė Beirute dar 2014-aisiais, „Mediazona“ atskleidė, kad ilgam buvo pamirštas Libane, o paties krovinio didžiulius pinigus už transportavimą sumokėjusiems užsakovams taip ir neprireikė.
Vyro teigimu, iš Beiruto uosto jo laivo neišleido už įsiskolinimus ir ankstesnes jo savininko skolas. Pats laivas buvo registruotas Moldovoje, tačiau priklausė rusų verslininkui iš Chabarovsko Igoriui Grečuškinui.
Pasak B. Prokoševo, 2013-aisiais jį pasisamdė į „Rhosus“ kapitono poziciją, buvo sudarytas 6 mėn. kontraktas. Vyras pradėjo darbą turkų Tuzlos mieste – laivas jau buvo pakrautas amonio salietros kroviniu. B. Prokoševas pasakojo, kad Turkijoje laivas pakeitė visą įgulą ir jau tuomet jam buvo kilę įtarimų: „Tai nėra normalu, nes į laivą ateinama ir išeinama skirtingu laikotarpiu. O jie man pasakė: „Mes nenorime į Mozambiką, labai tolimas reisas“. Na, lyg ir teisinga. Klausėm, kaip darbas – niekas nieko nesakė. Viskas normaliai, sakė“.
Tik vėliau nelaimėlis kapitonas išsiaiškino, kad rusų verslininkas ankstesniems darbuotojams buvo įsiskolinęs už keturis mėnesius, o išmokėti atlyginimą sutiko tik įgulus nariams pradėjus streikuoti.
Finansinės problemos pasitiko jau pačioje kelionės pradžioje
Naujoji komanda išvyko į Graikiją, kur turėjo pasipildyti kuro, o ten I. Grečuškinas kapitonui pranešė, kad „tariamai surado dar kažkokį krovinį Beirute“ ir išsiuntė laivą į Libijos sostinę. Ten į laivą bandyta pakrauti sunkią kelių techniką, dėl kurios vos neįlūžo denis. Krovinį sumanyta transportuoti dėl to, kad trūko lėšų aprūpinti laivą ilgai kelionei į Mozambiką.
Kapitonas atsisakė plaukti nepritaikytu tokiam kroviniui laivu, o savininkas tuomet liepė grįžti į Graikiją. Tačiau išplaukti nespėjo – laivui buvo uždėtas areštas Libijos uoste: „Beirutiečiai neišleido laivo – jis turėjo apmokėti uosto mokesčius ir baudas už tai, kad mes krovinio nepaėmėme. O to jis (I. Grečuškinas), savaime suprantama, neapmokėjo“.
Anot B. Prokoševo, amonio salietra buvo transportuojama supakuota sintetiniuose pramoniniuose maišuose – kiekvienas sveriantis po toną. Kapitonas „Mediazonos“ žurnalistams patvirtino, kad socialiniuose tinkluose pasirodžiusi fotografija su keliais vyrais, stovinčiais prie sandėlio su baltais maišais, gali būti tikra, nes būtent tokiuose maišuose buvo gabenamas ir jo krovinys.
B. Prokoševas pasakojo, kad dalį laivo įgulos narių Libijos pasieniečiai paleido, o keturis, įskaitant ir patį kapitoną, paliko „saugoti“ laivą: „Jeigu maisto nebūtų vežęs vienas beirutiškis, tai mes ten būtume iš bado mirę“. Laivos kapitonas nesėkmingai bandė susisiekti su laivo savininku, nepavyko jam sutarti ir su vietos valdžia, nepadėjo ir laiškų siuntimas „tiesiai Vladimirui Putinui“.
„Aš Putinui kiekvieną mėnesį el. paštu laiškus siunčiau su prašymu išgelbėti mus iš nelaisvės: „Vladimirai Vladimirovičiau, mūsų būsena yra blogesnė už kalinių: šie, visų pirma, sėdi už tai, kad padarė nusikaltimą, o antra, bent jau žino terminą, kada bus paleisti. Mums kaltinimų niekas nepateikė, ir mes nežinome, paleis mus kas kada nors ar išvis nepaleis“. Atsakymas: „Jūsų kreipimasis perduotas URM, kad būtų nustatytas sprendimo būdas“, – cituojamas buvęs kapitonas.
Likusi laivo įgula pardavė dalį kuro ir pasisamdė advokatą, kuris pateikė ieškinį: „Vieną valdžiai, kad leistų mums išvykti namo, o antrą – kad išmokėtų atlygį. Pirmasis tris mėnesius vyko, lankėsi iš konsulato žmonės – galų gale, mus paleido. O pinigų iki šiol nėra“.
Kapitonas: „Prisisaugojo“
Anot B. Prokoševo, laivo įgula amoniako salietrą užrakino denyje su raktu, kurį perdavė migracijos tarnybai. Vėliau jau jų advokatas pasakojo, kad „krovinys iškrautas į krantą, atiteko Beiruto transporto ministerijai“.
„Jie žinojo, kad šis krovinys yra pavojingas – ten Libane yra didelis terorizmo pavojus, su tokiu kroviniu į uostą negalima patekti. Kaip I. Grečuškinas susitarė, kad mus ten įleistų, aš nežinau. Kuomet I. Grečuškinas sumanė, kad mes į Kiprą plauktume, libaniečiai, atvirkščiai, žinodami, koks pavojingas krovinys, turėjo jam dar sumokėti, kad tik jis šį galvos skausmą išplukdytų iš uosto. O jie areštavo laivą – matyt, norėjo pasipinigauti. Na, aišku, kad norėjo, o gavosi, kad jis nei mums sumokėjo, nei jiems“, – pasakojo B. Prokoševas. Kapitono teigimu, ankstesnė laivo įgula jam atskleidė, kad už šio krovinio plukdymą buvo sumokėti 1 mln. dolerių.
Jis taip pat nesuprato, kodėl libaniečiai per tiek metų tiesiog nerealizavo žemės ūkyje konfiskuotos amonio salietros: „Kam ją saugojo, aš nežinau. Va ir prisisaugojo“, – cituojamas kapitonas.
Kapitoną nustebino ir tai, kad tokio krovinio Mozambike niekas nepasigedo. Per visą tą laikotarpį, kol jis išbuvo Beirute, niekas dėl jo taip ir nesikreipė.
