Ukrainos teismai už grotų buvo susodinę dešimtis nekaltų žmonių. Kai kurie iš jų, neištvėrę tardymo ir kankinimų, nusižudė, o kiti – tiesiog prisipažino dėl to, ko nepadarė.
Žmogžudys rekordininkas
Praėjusio penktadienio „Akistatos“ numeryje rašėme apie Ukrainoje klestinčią teisėsaugos pareigūnų savivalę, dėl kurios į kalėjimus buvo sukišti niekuo dėti žmonės, apkaltinti išžaginimais ir žmogžudystėmis, kurių jie nepadarė.
Tie vyrai buvo įkalinti už nusikaltimus, kuriuos įvykdė iš Zaporožės krašto Pologų miesto kilęs žudikas maniakas Sergejus Tkačius, aukų skaičiumi sumušęs visus „nacionalinius rekordus“. Per tardymą „Pologų maniaku“ pramintas S. Tkačius prisipažino nukankinęs apie 100 žmonių. Jis pretenduoja tapti trečiuoju pasaulio žiauriausių žmogžudžių sąraše. Daugiau žmogudysčių įvykdė tik Pedras Alonsas Lopesas – jis 1973–1980 metais Ekvadore, Peru ir Kolumbijoje nužudė daugiau kaip 300 mergaičių. O štai kolumbietis Luisas Alfredas Garpavitas nužudė 300 žmonių.
Kreipsis į Strasbūrą
Kaip jau rašėme, Galina Popovič, kurios paauglys sūnus Jakobas buvo apkaltintas pusseserės išžaginimu ir nužudymu ir nuteistas kalėti 15 metų, ilgai kovojo, kol buvo atkurtas teisingumas.
Net ir susidūrusi su visišku Temidės sargų abejingumu G. Popovič ir dabar nenuleidžia rankų. Ji toliau ieško teisybės – šį kartą Strasbūre. Padavusi Ukrainos teisėsaugą į Europos Žmogaus Teisių Teismą, moteris tikisi išreikalauti 8 milijonų grivinų (litais būtų apie 3 milijonai) kompensaciją už neteisėtą sūnaus įkalinimą – Jakobas Popovičius kolonijoje išbuvo 8 metus.
Tik vargu, ar tokia didžiulė suma bus priteista. Neseniai Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo Ukrainą sumokėti Kalušos miesto gyventojui Aleksejui Zacharkinui 10 000 eurų kompensaciją už tai, kad prieš 7 metų jis buvo kankinamas milicininkų ir po to prisipažino, ko nepadaręs.
O tikrasis serijinis žudikas, žagintojas ir nekrofilas S. Tkačius dabar bando Holivudo scenaristams už 3 milijonus eurų parduoti savo memuarus. Ir, atrodo, tai jam pavyks.
Buvusio milicininko S. Tkačiaus nusikaltimų tyrimo istorija primena kito žudiko maniako – Anatolijaus Onoprijenkos, nužudžiusio 52 žmones, – istoriją. Likus pusmečiui iki arešto, iš Vakarų Ukrainos kilęs A. Onoprijenka buvo nušovęs 43 žmones, tarp jų – 10 vaikų. Po kruvino susidorojimo Bratkovičių kaime jo ieškojo tūkstančiai milicijos, specialiųjų tarnybų padalinių pareigūnų ir kareivių. Tada Ukrainos saugumo tarnybos agentai sulaikė Jurijų Mozolą (26 m.) ir tris dienas kartu su Generalinės prokuratūros darbuotojais jį „tardė“ – versdami prisipažinti, degino padus, kankino elektros srove, daužė. J. Mozola mirė neištvėręs kankinimų, o po poros savaičių buvo sulaikytas tikrasis piktadarys.
Dar kalėjime
Taigi tyrimas dėl serijinio žudiko nusikaltimų skandalingo tyrimo tęsiamas. Už S. Tkačiaus įvykdytas žmogžudystes ir kitus nusikaltimus buvo nuteista 10 nekaltų žmonių. Štai Pologų gyventoją Maksimą Dmitrijenką privertė prisipažinti, kad 2004 metais rugsėjo 24-ąją neva jis išžaginęs ir nužudęs septyniolikmetę Svetlaną Starostenko. Jis iki šiol tebekali, nors jau įrodyta, kad žmogus to nusikaltimo nepadarė, o tikrasis kaltininkas S. Tkačius seniai yra nuteistas du kartus iki gyvos galvos.
Kai kurie tardytojai, prisidėję prie „Pologų maniako“ nusikaltimų „išaiškinimo“, jau stojo prieš teismą. Marganco miesto teisme pradėta nagrinėti 4 milicininkų ir Pologų prokuratūros tyrėjo baudžiamoji byla. Jie kaltinami klastoję baudžiamosios bylos dokumentus, prieš suimtuosius vartoję fizinį bei psichologinį smurtą, viršiję tarnybinius įgaliojimus ir kt. Ukrainos generalinės prokuratūros turimais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaltinamieji „stengėsi labai operatyviai“ išaiškinti nors dalį iš daugybės išžaginimų ir žmogžudysčių, 2002–2005 metais įvykdytų Pologuose. Todėl jie nusižiūrėdavo „tinkamą“ įtariamąjį ir „tardydavo“ – kankindavo tol, kol tas prisipažindavo ir duodavo „reikiamus parodymus“. Generalinė prokuratūra tikisi, jog kitų metų balandį teismas šioje byloje paskelbs nuosprendį.
Suklastojo bylą
Dabar teisiami teisėsaugos pareigūnai suklastojo nusikaltimų tyrimą ir neteisėtai apkaltino Nikolajų Demčiuką bei Nikolajų Marusenką. Taip pat už S. Tkačiaus nusikaltimus ilgus metus įkalinimo įstaigoje praleido J. Popovičius bei Vitalijus Kaira. Valerijus Koršūnas nekaltai kalėjo 15 metų, o paleistas į laisvę, netrukus mirė. Vladimiras Svetličnas, neteisingai apkaltintas savo dukters išniekinimu ir nužudymu, areštinėje pasikorė. Pagaliau ir M. Dmitrijenka – nors seniai aišku, jog nekaltas, jis vis dar tebelaikomas už grotų.
Atbuvęs pataisos kolonijoje 4 su puse metų, į laisvę išleistas Nikolajus Demčiukas. Jis buvo apkaltintas išžaginęs devynmetę Iloną. Išėjęs į laisvę, N. Demčiukas susitiko su žurnalistais ir papasakojo, kaip iš jo buvo išgaunamas prisipažinimas. „Byla buvo fabrikuojama nuo pat pradžių. Tardytojas P. dalies parodymų, kurie netiko prie jo kuriamos versijos, tiesiog neįtraukė į dokumentus (pati nukentėjusioji kategoriškai neigė, kad ją žagino N. Demčiukas). Kai kuriuos parodymus tardytojas surašė taip, kaip jam atrodė palankiau, ir liepė pasirašyti liudininkams, prieš tai įtikinęs juos, jog tai gryna teisybė ir skaityti tų parodymų nebūtina“, – pasakojo buvęs kalinys. Kad žūtbūt įrodytų N. Demčiuko kaltę, tardytojas kratas atliko be liudininkų, apklausas – be advokatų.
Keisčiausia tai, kad teismai, nagrinėję tokias neprofesionaliai sukurptas bylas, netikrindavo ir nesigilindavo, ar teisiamasis kaltas – bylą išnagrinėdavo per pusvalandį ir nuteisdavo žmogų kalėti 10 metų.
Kankinimai per apklausas
„2003 metų rugpjūčio 17-ąją milicininkai mane išsivedė iš darbo. Girdi, reikia patikslinti kai kuriuos duomenis, – prisiminė N. Demčiukas. – Privertė mane surašyti pasiaiškinimą, kur aš buvau tą dieną, kai Čiapajevkoje buvo išžaginta mergaitė (tą dieną aš praleidau namie kartu su artimaisiais), ir paleido.“
Kitą dieną N. Demčiuką vėl suėmė. Milicijoje jis gavo mušti ir sulaukė grasinimų, kad prisipažintų išžaginęs devynmetę. „Supratau, jog reikia prisipažinti, antraip užmuš – jie mane buvo prirakinę antrankiais prie radiatoriaus ir spardė taip, kad lūžo koja, šonkaulis. Ir aš prisipažinau“, – sakė nekaltai nuteistas žmogus. Taigi operatyvininkai diktavo, o tardomasis rašė – taip buvo forminamas „prisipažinimas savo noru“.
N. Demčiukas tvirtino, jog jokios medikų pagalbos nesulaukė, nes milicininkams buvo svarbu nuslėpti „prisipažinimo savo noru“ aplinkybes. Negana to, pareigūnai pagrasino, kad muš dar, jei įtariamasis šlubuos.
Nežmoniškos sąlygos
N. Demčiuką uždarė į laikino sulaikymo kamerą vieną, kad iki teismo jis niekam nieko nepapasakotų. Du mėnesius žmogus laukė teismo baisiose sąlygose.
Kai buvo pradėtas tyrimas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, paaiškėjo, kad N. Demčiukas sulaužyta koja nuo 2003 metų rugsėjo 3-iosios buvo laikomas ne tardymo izoliatoriuje (kaip tokiu atveju priklauso), o sulaikymo kameroje. Ši kamera yra 2 metrų ilgio ir pusantro pločio, neapšildoma, be langų ir ventiliacijos, su tvirtai prie grindų prikaltu stalu ir taip pat pritvirtintomis 3 taburetėmis. Miegoti teko ant grindų arba susirietus į kamuolį ant stalo. Nedavė valgyti ir nevedė atlikti „gamtinių reikalų“. Liudininkai teigė, jog kartais N. Demčiukui atnešdavo plastikinių butelių – į šiuos jis ir tuštindavosi. Kartais cigarete pavaišindavo kuris nors gailestingas prižiūrėtojas, tai N. Demčiukas, kaip pats prisimena, nuorūkomis padidindavo butelyje skylę, kad galėtų atlikti „reikalus“.
Sąlygos, kuriomis buvo laikomas N. Demčiukas, šokiravo net visko mačiusį seną „zeką“, kuris dirbo suimtųjų aptarnavimo skyriuje. Vėliau jis davė parodymus prokurorams. „Sąlygos buvo nežmoniškos, – prisiminė senas kalinys. – Man buvo keista, jog jis ne tik neturi nei čiužinio, nei antklodės, nei pagalvės, bet ir maisto jam neduodavo – tik gerti. Kuo jis ten maitinosi, neaišku. Keletą kartų, vaikino gailėdamas, kai niekas nematė, daviau jam valgyti.“
Kai kurie suimtieji tokių sąlygų ir elgesio neištvėrė. 2003 metų gruodį tokioje kameroje be šildymo buvo laikoma įtariamoji A. V. Sidorenka. Po kelių parų moteris buvo rasta negyva, „be smurto žymių ant kūno“. Ši medžiaga taip pat prijungta prie N. Demčiuko kankintojų bylos.
Išgyventi neįmanoma
Per visą arešto laiką N. Demčiuką apsauga tik kartą išvedė iš kameros, kad atliktų tardymo eksperimentą. Prieš tai išsamiai paaiškino, kur jis turi stovėti, ką daryti, ką sakyti.
„Dariau viską, kaip liepė. Jei suklysdavau, į riešus tuoj įsirėždavo geležis – mat buvau surakintas antrankiais, kuriuos laikė operatyvininkas, – prisiminė Nikolajus. – Paskui atėjo tardytojas P. su jau paruoštais dokumentais, kuriuos buvau priverstas pasirašyti. O po to – Pologų rajono teismas. Bijodamas vietinių milicijos pareigūnų, pakartojau, ką buvau „prisipažinęs“.
Teisėjas kaltinamojo nieko nei klausė, nei gilinosi į bylą. Per pusvalandį buvo paskelbtas nuosprendis. N. Demčiukui paskyrė 10 metų laisvės atėmimo ir išvežė kalėti Zaporožės srities Voljansko pataisos darbų kolonijoje. Po metų jis susirgo tuberkulioze. „Jokių skundų nerašiau, tik laukiau, kad pagautų tą maniaką“, – sakė N. Demčiukas.
Dėl jam pateiktų kaltinimų – pedofilijos – vyriškio daliai teko siaubingi išgyvenimai. „Sėdėti už grotų pagal tokį straipsnį labai sunku, – prisimena buvęs kalinys. – Buvau nurašytas į žemiausią kastą. Dažnai mušė ir kitaip tyčiodavosi. Iki galo atlikti bausmę ir likti gyvan – neįmanoma. Gerai, kad išleido anksčiau.“
Kai 2005 metais pagaliau sulaikė S. Tkačių, N. Demčiukas parašė laišką motinai. Ji surado advokatę, o ta kartu su Generalinės prokuratūros darbuotojais 2008 metų vasario 25-ąją pagaliau N. Demčiuką „ištraukė“ į laisvę.
Šiuo metu N. Demčiukas yra padavęs ieškinį teismui ir prašo iš kiekvieno jo kankintojo priteisti po 300 000 grivinų (litais – apie 3 su puse milijono).
Prisiteisti kompensaciją planuoja ir dar vienas nekaltai nuteistas žmogus – V. Kaira. Melagingai apkaltintas dešimtmetės išžaginimu ir nužudymu, 2004 metais jis buvo nuteistas kalėti 15 metų laisvės.
Psichikos ligonis – atradimas
Minėtajam tardytojui P. yra iškelta dar viena baudžiamoji byla – dėl dokumentų klastojimo ir bylos sufabrikavimo Čiapajevkos kaimo gyventojui Nikolajui Marusenkai. Pastarąjį taip pat apkaltino nusikaltimu, kurį įvykdė S. Tkačius. Byla komplikuota, nes N. Marusenka turi psichikos negalią – nesugeba adekvačiai įvertinti įvykių. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2004 metų balandį Čiapajevkoje neva buvo išžaginta (kaip vėliau nustatyta, lytinis aktas atliktas nebuvo) dvylikmetė Vitalina. Buvo iškelta baudžiamoji byla, o ją tirti ėmėsi tardytojas P., tuo metu jau turėjęs kelias „tamsias“ žaginimo ir žmogžudysčių bylas ir už tai gaudavęs pylos nuo valdžios.
Kažkas šnipštelėjo, jog šalia nusikaltimo vietos matęs protiškai atsilikusį N. Marusenką. Tad tardytojas P. ir ėmėsi iš jo „išmušinėti“ prisipažinimą. Net neapklausęs įtariamojo ir jokių liudininkų, tardytojas P. sukurpė bylą, kurioje surašė, kad neva N. Marusenka „pats prisipažino“ padaręs nusikaltimą. Patiklus vaikinas, nieko nesuvokdamas, pasirašė po jam pakištais dokumentais.
Bet iškilo netikėta kliūtis – auka tikino, kad N. Marusenka visai nepanašus į tą, kuris ją prievartavo. Tačiau pareigūnai rado išeitį – jie to protokolo neįsegė į bylą, o sunaikino. Galų gale tardytojas P., pažeidęs nustatytą tvarką (be advokato ir be tėvų dalyvavimo), apklausė mergaitę ir įtikino ją pasirašyti po dokumentais. Vietoj mergaitės tėvų ir liudininkų parašus suraitė pats pareigūnas.
Teismas, nė nenagrinėjęs akivaizdžiai suklastotos bylos, pasiuntė N. Marusenką priverstinai gydyti į psichiatrijos ligoninę. Tik 2008 metais šis sprendimas buvo panaikintas.
Už tai tardytojas P. baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas tik pernai gegužę, bet išsijuosęs ginasi, kad esąs nekaltas.
Tiriama iš naujo
Dabar yra sudaryta speciali grupė, kuriai vadovauja Ukrainos generalinės prokuratūros prokuroras Anatolijus Šaida. Tiriama, kas nužudė Janą Popovič – minėtasis J. Popovičius išteisintas, o S. Tkačius savo kaltės neneigia, bet šį epizodą būtina teisiškai įforminti.
Iš pradžių teisėsaugininkai įrodė, jog S. Tkačius įvykdė 38 nusikaltimus. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Vėliau buvo įrodytos dar 5 žmogžudystės ir išžaginimai – tada S. Tkačiui dar kartą paskirtas įkalinimas iki gyvos galvos.
Šiuo metu žudikui maniakui S. Tkačiui inkriminuojami dar 8 nusikaltimai, dėl kurių buvo nuteisti kiti žmonės. Tik byla dėl Janos nužudymo, už kurį kalėjo J. Popovičius, kol kas nepasiekė teismo. A. Šaida tvirtina, jog šiuo metu ketinama ją peržiūrėti ir surinkti S. Tkačiaus, kuris prisipažįsta, kaltės įrodymus.
