Ar Kalnų Karabache gali vėl lietis kraujas? Azerbaidžanas yra įsitikinęs, kad taip. Apie naujo karo Kalnų Karabache, t. y. tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, neišvengiamumą birželio pradžioje kalbėjo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos vadovas Eldaras Sabiroglu.
Jis apkaltino Armėniją nuolat sabotuojant derybas dėl šio įsisenėjusio konflikto sureguliavimo. Tai, E. Sabiroglu manymu, veda prie vienintelio sprendimo – anksčiau ar vėliau konfliktas bus išspręstas jėga.Jerevanas nepaliko tokių pareiškimų be atsako. Armėnijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Davidas Karapetianas pareiškė, kad viskas iš tikrųjų yra kitaip – tai Azerbaidžanas nuolat pažeidinėja paliaubas ir rengia išpuolius.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos yra pajėgios atsakyti į visas Azerbaidžano provokacijas“, – pažymėjo D. Karapetianas.
Apsikeitusios karingais pareiškimais abi konflikto pusės savotiškai nuleido garą ir kuriam laikui vėl nutilo. Tačiau toks – jau tradicinis – „nuomonių“ apsikeitimas rodo, kad naujo karo dėl Kalnų Karabacho idėja politikų ir kariškių protuose nėra prigesusi.
Armėnija teigia, kad labiausiai naujo karo nori Azerbaidžanas. Ko gero, tai yra tiesa. Psichologiškai Baku jaučiasi esąs teisus – Azerbaidžanas siekia revanšo, nori susigrąžinti prarastų teritorijų kontrolę. Be to, sustiprėjęs ekonomiškai (šio sustiprėjimo pagrindas – naftos ir dujų eksportas) Azerbaidžanas jaučiasi pajėgus laimėti naują karą ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Armėniją kol kas tenkina esamas nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas. Savo užnugaryje ji jaučia ir Rusijos palaikymą.
Ko gero, „Rusijos faktorius“ yra labai svarbus veiksnys, kol kas saugantis ir Armėniją, ir Azerbaidžaną nuo rimtesnių neapgalvotų veiksmų. Šiuo atveju Rusijos nenuspėjamumas atlieka svarbų vaidmenį.
Viena vertus, dar nėra pamiršta 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto patirtis. Rusijos įsitraukimas į karinius veiksmus tapo svarbių precedentu, parodžiusiu, kad Maskva yra pasirengusi siekti savo geopolitinių interesų ne tik diplomatinėmis ar propagandinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis.
Kita vertus, Kalnų Karabacho situacija keliais aspektais skiriasi nuo Pietų Osetijos situacijos. Pabandykime panagrinėti šiuos skirtumus.
Pirmas skirtumas – Rusijos santykiai ir su Armėnija, ir su Azerbaidžanu nėra blogi. Ko gero, Maskva yra artimesnė Jerevano partnerė, bet ir su Baku Kremlius neturi didesnių nesutarimų. Gruzija Rusijos valdžios ir didesnės visuomenės dalies akyse buvo akivaizdžiu priešu, įtampa Rusijos ir Gruzijos santykiuose augo jau seniai, todėl Rusijos kariniai veiksmai galėjo būti nuspėjami ir savotiškai logiški. Rusijos ir Azerbaidžano santykiai yra kitokio pobūdžio, Azerbaidžanas Rusijai nėra „akivaizdus priešas“.
Antras skirtumas – Rusija nesiriboja su Kalnų Karabachu, o tai akivaizdžiai apsunkina karinio įsikišimo galimybę.
Žinoma, Armėnijoje yra dislokuota Rusijos kariuomenė – Giumri mieste veikia 102-oji Rusijos karinė bazė. Jos kontingentą sudaro apie 5 tūkst. žmonių. Pagal patikslintą Rusijos ir Armėnijos susitarimą, pasirašytą praėjusių metų rugpjūčio mėnesį, Rusijos karinė bazė Armėnijos teritorijoje išliks iki 2044 metų, o jos uždavinys yra ne tik užtikrinti Rusijos interesus regione, bet ir garantuoti karinį Armėnijos saugumą [http://www.rus-obr.ru/days/7623]. Tačiau nežinia, kokią funkciją galėtų atlikti šios pajėgos naujo Kalnų Karabacho karo atveju.
Paminėtą neaiškią Rusijos poziciją galima būtų laikyti trečiu skirtumu (nors ir Gruzija, ko gero, 2008 m. rugpjūčio mėnesį nesitikėjo, kad Rusijos pajėgos taip atvirai ir agresyviai dalyvaus kariniuose veiksmuose). Šios neaiškios pozicijos esmė – Azerbaidžanas negali būti tikras, kad Rusija neįsitrauks į karinius veiksmus Armėnijos pusėje, tačiau Armėnija lygiai taip pat negali būti tikra, jog Rusija tikrai suteiks jai realią karinę paramą. Nuojauta kužda, kad naujo konflikto dėl Kalnų Karabacho atveju Rusija laikytųsi neutralios pozicijos arba siektų vėl sustabdyti ir įšaldyti konfliktą. Ko gero, ji neprisiimtų aktyvios konflikto veikėjos vaidmens (tačiau tai yra tik nuojauta).
Čia pat reikėtų paminėti ir dar vieną – ketvirtą – skirtumą: Kalnų Karabacho teritorijoje nėra taikdarių pajėgų, kurios galėtų veikti kaip konflikto pusė (kaip veikė Rusijos „taikdariai“ kare su Gruzija) ar bandytų stabdyti naujus karinius susirėmimus.
Galimas taikdarių įvedimas į įšaldyto konflikto zoną yra ilga ir niekaip nesibaigianti istorija. Apie tai, kad taikdarių pajėgos, įvestos į Kalnų Karabachą, galėtų padėti sureguliuoti konfliktą, kalbama jau nebe pirmus metus. Nemažai buvo ginčų ir dėl to, kokios turėtų būti tos pajėgos – galimybės siųsti savo taikdarius į konflikto zoną neatmetė nei Rusija, nei kai kurios NATO šalys (Prancūzija, Turkija). Šių metų birželio pradžioje Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas pareiškė, kad tarptautiniu lygiu pasiektas istorinis susitarimas dėl taikdarių kontingento įvedimo į Kalnų Karabachą. Jis pažymėjo, jog taikdariai bus „ne iš kaimyninių šalių ir ne iš regiono“ (tai labiausiai atitinka Azerbaidžano interesus) [http://ann.az/?p=788].
Tačiau taikdarių atsiradimui konflikto zonoje aršiai priešinosi pati nepripažintoji Kalnų Karabacho respublika. Reaguodamas į E. Mamedjarovo pareiškimą Kalnų Karabacho savigynos pajėgų vadas Arkadijus Karapetianas pareiškė, kad Kalnų Karabachas neįleis į savo teritoriją jokių taikdarių, ir neigiamai atsiliepė apie pačią taikos misijos idėją [http://www.yerkramas.org/2011/06/08/nagornomu-karabaxu-mirotvorcy-ne-nuzhny-ni-sejchas-ni-v-budushhem-ago/].
Mažai vilčių teikia ir vis stringančios taikos proceso derybos. Netgi Rusija, kuri šiuo atveju norėtų pasaulio akyse būti tikra taikdarė (ir kiek pagerinti savo įvaizdį po karinio konflikto su Gruzija), buvo priversta pripažinti, kad neturi reikiamų įtakos mechanizmų. Birželio pabaigoje Azerbaidžanas ir Armėnija taip ir nepasirašė vadinamojo „Kelio žemėlapio“, kuriuo vadovaujantis būtų galima palengva judėti link konflikto išsprendimo (apie tai nuodugniai rašė Česlovas Iškauskas straipsnyje „Kodėl stringa Kalnų Karabacho derybos?“ [http://www.geopolitika.lt/?artc=4757]).
Suprantama, kad kol konfliktas yra neišspręstas, jo atsinaujinimo grėsmė yra aktuali (kitaip sakant – įšaldytas konfliktas gali vėl įkaisti). Pasyvi Kalnų Karabacho konflikto stadija tęsiasi nuo 1994 metų. Kol kas neatrodo, kad kuri nors iš konflikto pusių būtų pasirengusi grįžti prie realių karinių veiksmų, tačiau situacija gali greitai pasikeisti. Kantrybė pirmiausia gali trūkti Azerbaidžanui, nors lygiai taip pat įmanoma, kad atitinkamiems veiksmams ryšis ir nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos pajėgos (palaikomos Armėnijos), jeigu į regioną bus bandoma įvesti „ne tuos“ taikdarius.
Viktor Denisenko