Prancūzijoje už genocido neigimą numatoma vienerių metų kalinimo bausmė ir iki 45 tūkst. eurų bauda. 1915 – 1917 m. jaunaturkių valdžia vykdė armėnų tautos genocidą. Turkija, kaip Osmanų imperijos teisių perėmėja, genocidą neigia iki šiol ir kalba apie karo sąlygotas priemones, pareikalavusias aukų abiejose pusėse. Prancūzijos Senatas pirmadienį pritarė prieštaringam genocido įstatymui, kuriame pripažįstamos ir masinės armėnų žudynės. Armėnija tokį sprendimą sveikina, Turkija grasina sankcijomis.
1915 – 1917 m. jaunaturkių valdžia vykdė armėnų tautos genocidą. Turkija, kaip Osmanų imperijos teisių perėmėja, genocidą neigia iki šiol ir kalba apie karo sąlygotas priemones, pareikalavusias aukų abiejose pusėse. Prancūzijos Senatas pirmadienį pritarė prieštaringam genocido įstatymui, kuriame pripažįstamos ir masinės armėnų žudynės. Armėnija tokį sprendimą sveikina, Turkija grasina sankcijomis.
Antausis virtualiam N. Sarkozi
Nepaisydamas naujų Turkijos grasinimų, Prancūzijos Senatas pirmadienį uždegė žalią šviesą genocido įstatymui. Nuo šiol už genocido neigimą prancūzams gresia metai kalėjimo ir dešimttūkstantinės baudos. Be visiems žinomo nacių vykdyto žydų tautos genocido (holokausto), Prancūzija genocidu laiko ir turkų vykdytas armėnų žudynes Osmanų imperijos valdymo metais per Pirmąjį pasaulinį karą. Turkija iš anksto pagrasino sugriežtinti savo baudžiamąsias priemones Prancūzijos atžvilgiu ir kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, jei įstatymas bus priimtas.
Už įstatymo projektą opozicijoje esančių socialistų dominuojamame Senate balsavo 127 senatoriai ir 86 buvo „prieš“, tačiau daug senatorių pusaštuntos valandos trukusiuose debatuose nedalyvavo. Iškart po įstatymo paskelbimo, Armėnija pasveikino šį drąsų Prancūzijos Senato žingsnį. Paryžius vaidina pagrindinį vaidmenį ginant žmogiškąsias vertybes, antradienį pareiškė Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandjanas.
„Diena, kai buvo priimtas šis įstatymas, aukso raidėmis įrašyta ne tik armėnų ir prancūzų draugystės istorijos knygoje, bet ir žmogaus teisių apsaugos pasaulyje kronikoje“, – kalbėjo ministras. Armėnijos parlamento atstovas pareiškė viltį, kad „daugelis šalių paseks Prancūzijos pavyzdžiu“.
Tuo tarpu Turkijos užsienio reikalų ministerija antradienį griežtai pasmerkė prieštaringo genocido įstatymo priėmimą. Prancūzijos Senato sprendimas yra neatsakingas, pareiškė ministerija. Turkija įstatymą laiko Prancūzijos prezidento N. Sarkozi rinkimų taktiniu manevru, kurio tikslas yra užsitikrinti daugiau kaip 400 tūkst. armėnų kilmės gyventojų paramą rinkimuose. Prancūzijoje pavasarį bus renkamas naujas prezidentas.
Internautams Turkijoje suteikta galimybė išlieti savo įtūžį ant prezidento N. Sarkozi. Internete sukurtas žaidimas „Sumušk Sarkozi“, kuris yra labai populiarus. Žaidimo esmė yra skelti kuo stipresnį antausį virtualiam Prancūzijos prezidentui. Tačiau grįžkime prie istorijos ir pabandykime suvokti, kas įvyko šiandieninės Turkijos Rytuose, kad armėnams, net ir praėjus beveik šimtui metų, negyja nacionalinės tapatybės žaizda.
Mirties žygiai
Prieš 97 metus armėnų tauta išgyveno tikrą pragarą. Per pirmąjį pasaulinį karą tuometinėje Osmanų imperijoje turkai nužudė nuo 800 tūkst. iki 1,5 mln. čia gyvenusių armėnų. Dalis jų mirė nuo išsekimo vadinamuosiuose „mirties žygiuose“ per Šiaurės Sirijos dykumą. Tai buvo vienas pirmųjų XX a. genocidų, pramynusių kelią būsimiems genocidams: Europos žydų, vykdytiems Kambodžoje ir Ruandoje. Daug mokslininkų, taip pat kai kurios valstybės šias žudynes vadina genocidu.
Prieš kelerius metus buvo parodyta dokumentinė apybraiža „Katastrofa“ (armėniškai „Aghet“), kurioje į dienos šviesą iškeliama lig šiol archyvuose dulkėjusi diplomatų, inžinierių ir misijos dalyvių užfiksuota informacija.
Jau filmo pradžioje žiūrovas išgirsta originalų aktoriaus įgarsintą Leslie Daviso tekstą, kuris iki 1917 m. ėjo JAV konsulo pareigas Rytų Anatolijos mieste Harpute. Čia buvo suvaryti tūkstančiai armėnų, kurie vėliau buvo pasiųsti mirti žygyje per dykumą. „1915 metų birželio 28 dieną buvo oficialiai paskelbta, – praneša jis, – kad visi armėnai turi palikti miestą per penkias dienas. Skerdynės, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, būtų kur kas humaniškiau negu deportacija“.
Genocidas ištisus dešimtmečius kamavo vėliau gimusius armėnus ir neleido užgyti jų žaizdoms. „Ši tragedija, – sakė Haikas Demojanas, Genocido atminimo vietos Jerevane vadovas, – tapo mūsų nacionalinės tapatybės ramsčiu.“ O Armėnijos prezidentas Seržas Sargsjanas tvirtina: „Norint, kad nepasikartotų tokios baisybės, visų pirma reikia aiškiai jas pasmerkti.“
Turkijos armėnų laikraščio „Agos“ redaktorius buvo linkęs neapsiriboti vien genocido sąvoka; jis norėjo, kad Turkija pažvelgtų į akis kraupiai praeičiai. Už tai jis sumokėjo gyvybe. 2007-ųjų sausio 19 d. jis buvo nužudytas vidury gatvės. 200 tūkst. turkų, kurie po šio įvykio protestuodami išėjo į Stambulo gatves ir skandavo: „Mes visi esame armėnai“, – gėdino savo šalies vyriausybę.
Baiminasi Graikijos pretenzijų
Turbūt nepalyginamai stipriau nei diplomatinis spaudimas veikia tiesa, su kuria tenka susidurti tūkstančiams turkų savo pačių šeimose. Teisėja iš Stambulo Fetija Cetin devintojo dešimtmečio pradžioje sužinojo, kad turi armėniškų šaknų. Apie tai jai papasakojo močiutė Seher, vaikystėje pakrikštyta armėnišku vardu Heranuš. Būdama maža mergaitė, ji 1915 m. savo akimis matė, kaip buvo žudomi jos kaimo vyrai. Ji pati liko gyva ir pateko į vieno turkų kariškio šeimą. Mergaitė buvo auklėjama musulmoniškai ir vėliau ištekėjo už turko. Ji buvo viena iš dešimčių tūkstančių „užsislėpusių armėnų“, kurie išvengė žudikų ir buvo priversti tapti turkais.
Anūkei šitokia močiutės atskleista tiesa sukėlė šoką – staiga ji pradėjo matyti aplinką visai kitomis akimis. 2004 m. F. Cetin užrašė savo šeimos istoriją. „Anneannem“ („Mano močiutė“) tapo bestseleriu, o pradėjusi rašyti teisėja sulaukė tūkstančių skaitytojų atsiliepimų. Daugelis kreipėsi į ją su padėkos žodžiais, o kiti keikė ją kaip „išdavikę“. Tačiau tabu buvo sulaužytas. Ar kada sugebės ir Turkijos valdžia pripažinti savo tautos vieną iš juodžiausių istorijos puslapių? Pasak politologų, turkų atsiprašymo armėnams, deja, nereiktų tikėtis.
Pasak politologo Mindaugo Kluonio, Turkijai nėra naudinga pripažinti armėnų genocidą dėl kelių priežasčių. „Toks pripažinimas galėtų pakenkti vykdomai vieningos Turkijos politikai, kuri paremta siekiu asimiliuoti šioje šalyje gyvenančias tautines mažumas, ypač kurdus, kurie oficialiai vadinami „kalnų turkais“. Armėnų genocido pripažinimas gali paskatinti kurdus aktyviau reikšti savo tautinę tapatybę ir siekti, kad Turkija pripažintų, jog vykdo represijas prieš juos tautiniu pagrindu“, – sakė M.Kluonis.
„Turkija vengia ir galimų finansinių pretenzijų iš Armėnijos, kuri, pripažinus vykdytas armėnų žudynes genocidu, gali reikalauti kompensacijų bei naujų galimų pretenzijų iš kitų šalių, pirmiausia Graikijos – dėl Jonijos graikų iškeldinimo teisėtumo“, – pastebi politologas. – Kadangi Graikija ir Turkija nėra galutinai išsprendę teritorinių konfliktų dėl sienos Egėjo jūroje, o Armėnijoje gana gajos „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimo nuotaikos, toks pripažinimas galėtų grėsti Turkijos teritoriniam vientisumui“.
Vismantas ŽUKLEVIČIUS
Taip pat skaitykite:
Armėnijos ministras: armėnų genocido neigimas yra Turkijos valstybės politika
